Connect with us

LT

# Butas Žvėryne

Published

on

Marta žiūrėjo į citrinos griežinėlį, plūduriuojantį arbatoje, o aplink ją sukosi teta Danutės šeimos gegužinės triukšmas. Kieme vaikai vaikėsi kamuolį, ant grotelių spragsėjo dešrelės, kažkas sode sukiojo radijo rankenėlę, ieškodamas stoties su senomis vasaros dainomis.

— Martute, tu vis dar nuomojiesi tą butuką Šnipiškėse? — paklausė mama, Halina, kai prie stalo akimirkai nutilo pokalbis. — Ta šeimininkė vėl nepakėlė nuomos?

Marta padėjo puodelį. Jau trečias mėnuo, kai ji grįždavo ne į nuomojamą vieno kambario butą Šnipiškėse, o į nuosavus keturiasdešimt du kvadratus Žvėryne, nupirktus už šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių eurų su paskola, kurią pati derėjosi banke pusę metų. Vakarais pati sprendė, kur pastatyti knygų lentyną, ir kas mėnesį atidėdavo po šimtą penkiasdešimt eurų naujai virtuvei. Bet niekas iš šeimos apie tai nežinojo.

— Nuomojuosi, nuomojuosi, — atsakė tik tiek ir pasiėmė dar vieną obuolių pyrago gabalą.

Nes prieš tai Halina jau spėjo išlieti rūpesčius dėl jaunesniojo sūnaus.

— Bartui dabar sunku, — atsiduso, maišydama šaukšteliu kompotą. — Nuomojasi butą Pilaitėje, kainos kyla, šeimininkas kas kelis mėnesius keičia sutarties sąlygas.

Tetos linkčiojo su užuojauta. Kažkas prisiminė paskolų palūkanas, kažkas kitas — nuomos kainas sostinėje. O tada pokalbis natūraliai perėjo prie Martos.

— Na ir jai ne geriau. Vis po nuomojamus butus. Jauniems dabar sunku.

Marta maišė arbatą ir klausėsi, kaip iš esmės svetimi žmonės aptarinėja jos gyvenimą, apie kurį iš tikrųjų nieko nežinojo. Kalinauskų šeimoje visada taip buvo, kad jaunesnysis brolis Bartas stovėjo pirmoje vietoje. Niekas to garsiai neskelbė. Tiesiog taip susiklostė, kiek Marta save atsimena.

Kai jai buvo šešiolika, o Bartui trylika, tėvai pardavė seną „Žiguli“ ir nupirko naują kompiuterį — jam, nes „berniukas turi mokytis programuoti“. Marta tada gavo naudotą dviratį iš kaimyno. Kai Bartas stojo į universitetą, tėvas ėmė paskolą korepetitoriams iš matematikos. Kai Marta baigė mokyklą, išgirdo, kad „mergaitė susitvarkys, ji vikri“.

Tas žodis prie jos prilipo ilgiau nei kiti. Kažkas jį ištardavo lengvai, per sekmadienio pietus, ir eidavo toliau kalbėti apie kitką, o Marta grįždavo namo ir sėsdavo prie sąsiuvinio, kuriame skaičiuodavo, kiek gali atidėti sumokėjusi už elektrą ir internetą. Niekas neklausė, kiek viršvalandžių valandų kainavo tas „susitvarkymas“. Tiesiog priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką ir pereidavo prie kitos temos.

Po gegužinės, kai kartu su pusseserė Agne plovė lėkštes, ši sušnibždėjo tarsi juokais:

— Žinai, kad Bartas nori prašyti tėvų paskolos pradiniam įnašui? Sako, mama jau minėjo, kad parduos sklypą Trakuose, kad jam padėtų.

Marta sustingo su lėkšte rankose. Tas sklypas Trakuose — trisdešimt arų žemės po senelio, paskutinis, kas liko iš jo šeimoje — kadaise, tolimoje ateityje, turėjo atitekti per pusę jai ir Bartui. Taip bent buvo sakoma per kiekvienas vardines, kiek ji atsimena. O dabar paaiškėjo, kad viskas atiteks Bartui, ir tai nedelsiant, kad galėtų nusipirkti butą, kurį ji pati, be niekieno pagalbos, jau seniai buvo užsidirbusi.

Nieko nesakė. Grįžo namo į Žvėryną, atsisėdo prie nešiojamo kompiuterio ir kurį laiką žiūrėjo į ekraną, kuriame švietė paskolos grąžinimo grafikas — dar šimtas aštuoniasdešimt keturios įmokos priešaky. Už lango kaimynas vedė šunį, seną labradorą, kuris jau kelis mėnesius šlubavo ant galinės kojos ir vis dėlto kasdien tuo pačiu metu tuo pačiu maršrutu apibėgdavo aplink namą. Žiūrėjo į jį kurį laiką, pati nesuprasdama, kodėl tas vaizdas ją nuramina.

Po dviejų savaičių paskambino mama.

— Martute, turime pasikalbėti. Tai dėl senelio sklypo.

— Klausau.

— Na, žinai… Bartui reikia pagalbos su pradiniu įnašu. Sugalvojome su tėčiu, kad parduosime sklypą, o pinigus pridėsime jam. Tu juk… tu susitvarkai, ar ne? Nuomojiesi, bet kažkaip verčiesi.

Tylusis ragelis tęsėsi kiek per ilgai.

— Mama, aš jau trys mėnesiai nesinuomoju.

— Ką turi galvoje?

— Nusipirkau butą. Žvėryne. Paskolą imu pati, mokuosi pati, pradinis įnašas irgi buvo mano, penkiasdešimt penki tūkstančiai eurų, kuriuos taupiau septynerius metus.

Kitoje pusėje stojo tyla, dar ilgesnė nei anksčiau.

— Kodėl mums nepasakei?

— O kam? Jūs vis tiek visada žinojote geriau, kam sunkiau.

Mama bandė aiškintis, kad juk nežinojo, kad Marta būtų padėjusi, jei tik būtų pasakiusi anksčiau. Marta klausėsi to, tuo metu maišydama sriubą ant viryklės, kurią pati pasirinko parduotuvėje, kurią pati sumokėjo išsimokėtinai.

— Suprantu, — pasakė galiausiai. — Bet sklypas tegul lieka toks, koks yra senelio testamente. Pusė mano, pusė Barto. Kaip senelis norėjo.

— Bet Bartui jis dabar reikalingas…

— Man paskola irgi reikalinga kas mėnesį, mama. Niekas man jos nemoka už dyką.

Po trijų savaičių, sekmadienį, šeima susirinko pas tėvus Vilkpėdėje, kad „viską išsiaiškintų“. Bartas atėjo su žmona, blyškus, rankas įsikišęs į striukės kišenes. Tėvas sėdėjo prie stalo su aplanku notarinių sklypo dokumentų, tarsi tai kažką turėtų pakeisti.

— Marta, na juk šeima yra šeima, — pradėjo Bartas. — Tu jau turi savo butą, o aš…

— O tu turi dvidešimt devynerius metus ir etatą uošvio įmonėje už tūkstantį šešis šimtus grynais, — pertraukė ji. — Aš savo butą nusipirkau pati, dirbdama dviejose darbovietėse penkerius metus. Niekas man nesiūlė parduoti niekieno sklypo.

— Neteisinga, kad dabar laikaisi savo pusės, jeigu tau ta žemė nereikalinga.

— O man atrodė, kad neteisinga buvo dvidešimt metų girdėti, kad „mergaitė susitvarkys“. Na ir susitvarkiau. Pati. Be sklypo, be tėvų paskolų, be niekieno pagalbos.

Ji išsitraukė iš rankinės aplanką — savo, ne tėvo — su buto Žvėryne notariniu aktu ir atspausdintu paskolos grąžinimo grafiku. Padėjo jį ant stalo šalia tėvo aplanko.

— Šitas butas yra mano. Nupirktas už mano pinigus, mokamas iš mano atlyginimo. Niekas man nieko nepadovanojo. O senelio sklypas bus padalintas lygiai taip, kaip parašyta testamente — per pusę. Jei norite, galiu atpirkti savo dalį iš Barto rinkos kaina, kurią nustatys turto vertintojas. Bet už dyką neatiduosiu, kad kažkas galėtų susimokėti pradinį įnašą, kai aš savąjį susirinkau pati, eurą po euro.

Tėvas prasižiojo, tarsi norėtų kažką pridurti, bet tik paėmė savo aplanką ir šiek tiek pastūmė, kad gulėtų lygiai su dukters aplanku. Mama ištiesė ranką link notarinio akto, palietė lapo kraštą, tarsi norėdama įsitikinti, kad tai tikras popierius, o ne kažkas, ką galima atšaukti kalbomis.

Po mėnesio turto vertintojas įvertino sklypą devyniasdešimt penkiais tūkstančiais eurų. Marta atpirko savo pusę dalies iš Barto už keturiasdešimt septynis su puse tūkstančio eurų — pinigus, kuriuos jau seniai laikė taupomojoje sąskaitoje, nors pati dar prieš pusmetį nežinojo, kokiai progai juos taupo. Bartas ėmė paskolą likusiai pradinio įnašo daliai butui Pilaitėje, taip kaip ją ima paprasti žmonės — su palūkanomis, su komisiniais, be tėvų sklypo fone.

Per Kalėdas Marta atvažiavo pas tėvus su meduoliais, keptais savo virtuvėje, savo bute, kur knygų lentyna stovėjo lygiai ten, kur ji norėjo. Pastatė skardinę dėžutę ant stalo, o mama iškart pakėlė dangtelį ir įkvėpė cinamono kvapą, tarsi jis turėtų jai kažką paaiškinti.

— Gražiai kvepia, — pasakė tik tiek, paėmusi vieną meduolį ir apsukusi jį pirštuose, prieš įkandama.

— Kepiau sekmadienį, pati, savo virtuvėje, — atsakė Marta, pilstydama sau arbatos.

Mama tyliai paklausė, ar galėtų kada nors ateiti pažiūrėti to buto.

— Žinoma, mama. Kiekvieną sekmadienį durys atviros.

Tėvas paėmė antrą meduolį, nežiūrėdamas į nieką, ir pirmą kartą per kelis mėnesius prie šito stalo pokalbis apie butus, paskolas ir tai, kam sunkiau, pats savaime neprasidėjo.

Click to comment

Leave a Reply

Ваша e-mail адреса не оприлюднюватиметься. Обов’язкові поля позначені *

вісім − три =

Також цікаво:

Storie di vita1 годину ago

Mio figlio smise di tagliare la mela

«Duecento euro, Paolo. Te ne ho chiesti duecento, mica lo stipendio.» Mio figlio smise di tagliare la mela. Aveva ancora...

Storie di vita3 години ago

Per un istante pensai di aver capito male. Guardai il posto di Alice a tavola

«La firma sull’ultima fattura è di tua figlia», disse Giulia. Per un istante pensai di aver capito male. Guardai il...

Storie di vita5 години ago

Scendi dal letto a piedi nudi

Il sorriso ti sfiora le labbra prima ancora che tu riesca ad aprire gli occhi. Dalla cucina arriva il rumore...

Storie di vita6 години ago

Avevo ventotto anni, lui cinquanta

«Potrei essere tuo padre», mi disse l’uomo di cui ero innamorata. Avevo ventotto anni, lui cinquanta. Abitavamo sullo stesso pianerottolo...

Storie di vita9 години ago

Una moglie deve restare invisibile alla festa del marito!

«Una moglie deve restare invisibile alla festa del marito!» Mio suocero mi umiliò davanti a 28 invitati. Ma quella sera,...

EN9 години ago

The $38,000 Signature Walt Already Promised the Bank

Dee Marsh had the turkey in the oven by six-fifteen, before the sun cleared the pecan tree in her backyard...

Storie di vita23 години ago

Ci sono giorni in cui tutto sembra andare storto.

La famiglia non è fatta soltanto di fotografie sorridenti, pranzi della domenica e momenti felici. La famiglia si riconosce soprattutto...

Storie di vita1 день ago

Il mio cane non sa quanto guadagni, che macchina guidi o quale lavoro fai.

❤️ Il mio cane non sa quanto guadagni, che macchina guidi o quale lavoro fai. Non gli interessa se indossi...

ВСІ ПРАВА НА МАТЕРІАЛИ РОЗМІЩЕНІ НА САЙТІ ІЗ ПОСИЛАННЯМ НА ЗОВНІШНІ ДЖЕРЕЛА НАЛЕЖАТЬ ЇХНІМ АВТОРАМ.