Naujas šeštos valandos skambutis

Jonas kėlėsi lygiai penktą. Ne šeštą — penktą. Dvidešimt septynerius metus armijoje, iš jų penkiolika — povandeniniuose laivuose, kur laikrodis yra dievas, o minutė — jo pranašas. Dabar, išėjęs į pensiją, jis perkėlė tą tikslumą į savo mažą butą Žaliakalnyje, Kaune. Pusryčiai pusę šešių: avižinė košė be druskos, juoda kava. Pasivaikščiojimas Ąžuolyno parke — lygiai valanda, tuo pačiu maršrutu pro senąją rotušę. Žmonos neteko prieš dvejus metus, ir po to jo dienotvarkė tapo ne šiaip įpročiu. Ji tapo vieninteliu dalyku, kuris jį laikė. Jokių netikėtumų. Jokių svečių. Jokio chaoso.

Sesuo Regina paskambino antradienio vakarą, kai jis jau ruošėsi eiti miegoti — lygiai dvidešimt viena valanda.

— Jonai, aš žinau, kad tu nemėgsti netikėtumų. Bet čia… situacija.

— Kas atsitiko?

— Man reikia išvažiuoti trims savaitėms. Į Norvegiją, į tą kvalifikacijos kursą, per kurį galėsiu gauti vyriausiosios inžinierės pareigas. Ir nėra kam palikti Pukio.

— Pu… ko?

— Pukio. Mano papūgos.

Jonas pajuto, kaip žandikauliai instinktyviai susigniaužia — tas pats jausmas, kai denyje kas nors ne pagal planą. Jis atsiminė tą paukštį iš paskutinių Kalėdų — žalią, triukšmingą padarą, kuris visą vakarą švilpė kažkokią melodiją, berods „…Brazil“ ar panašiai, ir mėtė maistą iš narvelio.

— Regina, aš neturiu sąlygų jokiai papūgai.

— Jonai, prašau. Nėra kam. Ji labai rami. Ir tyli.

Tyla ragelyje.

— Nakčiai — pridūrė sesuo. — Ji tyli nakčiai. Beveik.

— Gerai, — tarė Jonas taip, kaip duodavo įsakymus denyje. — Bet narvelyje. Visą laiką.

Regina atvažiavo kitą rytą su masyviu narveliu, dėže lesalo, pakeliais džiovintų vaisių ir pačia papūga — didesne, nei Jonas prisiminė. Pukis buvo smaragdinis, su geltona krūtine ir žvilgsniu, kuris priminė Jono buvusį navigatorių povandeniniame laive — tas pats nieko nepraleidžiantis ramus vertinimas, sekantis kiekvieną judesį, bet neskubantis daryti išvadų. Pukis atsisėdo ant aukščiausio laktos, pakreipė galvą ir apžiūrėjo naująjį šeimininką. Ne kaip grobį. Kaip įdomų projektą.

— Į svetainę, prie lango, — sukomandavo Jonas. — Ir uždengiama antklode naktį. Aš turiu grafiką.

Pirmosios trys dienos buvo karas. Pukis pabusdavo šeštą ryto — ne penktą — ir pradėdavo švilpti tą pačią dainą. Tą „…Brazil“, ar koks ten velnias. Trisdešimt minučių be pertraukos. Jonas keldavosi su apsunkusiais žandikauliais, bet nieko nesakė. Vakarais papūga stebėdavo jį, kai jis skaitydavo knygą: nuleisdavo galvą, vartydavo savo tamsias akis ir kartais, atrodo, komentuodavo trumpais, aštriais spragtelėjimais. Kartą Jonas garsiai perskaitė iš „Kauno dienos“ apie kuro kainų augimą ir sumurmėjo:

— Beprotybė. Eurai keturiasdešimt devyni už litrą.

Pukis iškart atsakė: „Beprotis! Beprotis! Beprotis!“

Jonas pažvelgė į jį, užvertė laikraštį.

— Kas tave to išmokė?

Pukis palingavo galvą ir nutilo, lyg nieko nebūtų nutikę.

Ketvirtą dieną jis nuėjo į „Pet City“ prekybos centre. Pasiėmė standartinį lesalą, tą patį, kurį davė sesuo — pumpurų ir grūdų mišinys pigioje pakuotėje, berods trys eurai penkiasdešimt. Tada pamatė kitą lentyną: „Egzotinių paukščių mišinys su mangais, migdolais ir kajeno pipirais. Intelektualiam paukščiui.“ Aštuoni eurai keturiasdešimt centų už mažą pakelį. Paėmė. Pasvėrė rankoje. Padėjo atgal. Vėl paėmė.

Ji juk tikrai — na, ji žiūri taip… tarsi būtų ne visai… žodžiu, protinga. Nusipirko brangesnį.

Grįžęs namo, atidarė pakelį ir įpylė į dubenėlį. Pukis nulipo nuo laktos, pažiūrėjo į lesalą, tada į Joną ir lėtai, oriai suėdė pirmą manginį gabalėlį. Jonas stovėjo ir stebėjo. Gerai. Gerai, kad ji valgo.

Penktą dieną Ąžuolyne jį sustabdė kaimynė Dana — pensininkė, visada su dviem pudeliais ir visada su naujausiomis kiemo paskalomis.

— Jonai! Girdėjau, turi naują draugą? Paukštį?

— Sesers, — atsakė Jonas griežtai. — Laikinai.

— Papūgos protingos, — Dana stebėjo savo pudelius, besisukinėjančius aplink šiukšliadėžę. — Sako, jaučia, kai žmogui liūdna.

— Man ne liūdna, — atsakė Jonas greitai. — Man tvarka.

Bet jo pirštai mašinaliai patikrino kišenėje raktus — du kartus, nors buvo patikrinęs prieš išeidamas. Kažkas šiuose žodžiuose suveikė ne taip. Jis tai pajuto.

Paskutinėmis dienomis prieš grįžtant seseriai jis pastebėjo, kad jo grafikas keičiasi. Jis keldavosi penktą, bet leido Pukiui švilpti. Pusryčiaudavo pusę šešių, bet dabar prie stalo šalia stovėjo narvas — ir jis garsiai skaitydavo laikraščio antraštes, kartais su nedideliu komentaru. „Tiltų remontas Šilainiuose vyks iki rudens.“ Pukis atsakydavo: „Beprotybė!“ Ir Jonas linktelėdavo.

Vakarais, kai išsijungdavo šviesa, Pukis ramiai čiulbėdavo už savo narvelio grotelių — tyliai, monotoniškai. Jonas gulėjo ir klausėsi. Kambaryje nebuvo tuščia, kaip tuos dvejus metus. Čiulbėjimas buvo tolygus, šiltas, panašus į sonaro impulsą, tik be aliarmo.

Regina pasiėmė Pukį penktadienį, šeštą valandą vakaro. Ji susidėjo daiktus, užsivilko švarką. Jonas pastatė narvelį prie durų, sudėjo visus pakelius ir indus. Pukis sėdėjo ant aukščiausios laktos ir stebėjo, kaip šeimininkė užsagsto sagas.

— Ačiū, Jonai. Tu man labai padėjai.

— Prašom, — jis padavė jai narvelį.

Tada jis sustojo. Pukis pakreipė galvą į dešinę — lygiai taip pat, kaip per pirmą susitikimą. Ir tyliai, bet aiškiai sušvilpė pirmas keturias tos savo melodijos natas, o paskui tyliai spragtelėjo snapu, tarsi pridėdamas tašką: „Bepro… tybė.“

Jonas pažiūrėjo į seserį.

— Regina… — jis nutilo, palietė narvelio skląstį, paleido. — Aš… gal… — jis pats girdėjo, kad žodžiai limpa, bet tęsė: — Gal norėtum palikti ją ilgesniam laikui? Aš žinau, kad kursai trims savaitėms, bet jeigu nenori skraidinti paukščio pirmyn atgal…

Jis matė, kad argumentas silpnas, bet jau negalėjo sustoti.

— Aš pripratau prie šeštos valandos skambučio, — pridūrė tyliau.

Regina žvilgtelėjo į brolį. Ji buvo inžinierė. Ji suprato, kaip veikia mechanizmai, laikikliai, atramos. Ji matė, kad narvelio gertuvė buvo visiškai švari, be jokių kalkių nuosėdų, o dubenėlyje — ne pigus lesalas, o tie manginiai gabalėliai, kurių pati niekad nepirko. Ji pirmą kartą po Ilzės mirties pamatė, kad jos brolis kažką tvarko ne iš pareigos, o dėl… ji net nesugalvojo žodžio.

Ji nusišypsojo.

— Žinai, aš galvojau apie tai ilgoje perspektyvoje. Man laukia komandiruotės, o paskui turbūt persikraustymas į kitą miestą. Jei ji čia prigijo, aš tik palengvėjusi atsidusčiau. Gali ją pasilikti.

Ji padavė narvelį atgal.

Jonas paėmė jį tyliai. Pukis trumpai, šaižiai švilptelėjo — vieną kartą, tarsi linktelėdamas patvirtinimui.

Sesuo išėjo. Jis uždarė duris, pastatė narvelį prie lango ir atsisuko į papūgą.

— Dabar būsime dviese, — pasakė jis.

Pukis užlipo ant jo peties. Jonas pajuto mažytes, šiltas kojeles per marškinius.

— Ir tvarka bus, — pridūrė tvirtai.

Pukis palietė snapu jo ausį ir tyliai sukrankė.

Tai buvo jų pirmas sąmoningas gestas.

Rytą jis kėlėsi penktą. Pusryčiai pusę šešių. Tik dabar jis prieš skaitydamas laikraštį pasilenkė prie narvelio ir tarė:

— Lietuvos bankas vėl kažką projektuoja su palūkanomis.

Pukis mirktelėjo.

— Ir gerai daro, — atsakė Jonas. — Palaikau.

Ir išėjo į virtuvę, palikdamas pirmąjį ryto švilpimą — tą patį „Aquarela do Brasil“, tik jau kaip signalą, kad diena prasidėjo pagal abiem tinkantį grafiką.