Kaunas, karštis nudžiūvusiuose kaštonuose

Kauno sporto rūmai, šeštadienio popietė. Ant štangos — sto septyniasdešimt penki kilogramai, trečias priėjimas, paskutinis prieš normatyvą.

Dovydas Ramanauskas stovi už pakylos, trina kreidą tarp delnų, kol oda ima degti. Kvėpuoja per nosį, ilgai, kaip mokė Artūras — keturi skaičiavimai įkvėpimui, keturi sulaikymui. Salėje tvyro magnezijos ir seno medžio kvapas, o už jo, tarp žiūrovų eilučių, kažkas sausai bumbteli suoliuku — garsas, kuris jam dabar skamba kaip patrankos šūvis.

Pirmas priėjimas šiandien nepavyko. Štanga sustojo pusiaukelėje, kelis rankos sudrebėjo, teisėjas papurtė galvą — raudona lemputė, tada dar dvi. Antrasis praėjo, bet sunkiai, per lėtai, ir Artūras, stovėdamas šalia pakylos su rankšluosčiu ant peties, nieko nesakė, tik parodė pirštu į laikrodį: liko trys minutės iki trečio bandymo.

— Trys startai per pusantro mėnesio, — sumurmėjo sau Dovydas, žiūrėdamas į štangą, — kūnas dar neatsistatė po praeito savaitgalio.

Jis prisimena, kaip prieš mėnesį sename Kauno sporto rūmų kambaryje teisėjų stalas buvo nukrautas termosais su arbata ir sausainių dėže — tada viskas atrodė lengviau, buvo tik antras jo startas, be tokios naštos ant pečių. Dabar arbata teisėjų stale jau atvėsusi, niekas jos nebeliečia, o pats stalas, atrodo, per pastarąją valandą pasistūmė toliau, tarsi salė būtų išsitempusi.

Jis eina prie štangos. Rankos apglemba geležį, pirštai suspaudžia iki baltumo. Įkvepia. Sulaiko. Trauka pradedama nuo kulnų, ne nuo nugaros — tai kartoja sau kaip maldą. Štanga pajuda per pirmuosius penkiolika centimetrų sunkiai, tarsi klijuota prie grindų, ir jam akimirkai atrodo, kad pakartos pirmo bandymo klaidą. Bet kažkur ties keliais kažkas persijungia — nugaros raumenys užsifiksuoja, kojos ištiesėja, ir štanga eina toliau, lėtai, bet be sustojimo.

Salė nutyla, paskui suūžia. Jis stovi, štanga uždaryta rankose, kūnas tiesus. Trys baltos lemputės užsidega vienu metu.

Numeta štangą. Garsas atsimuša nuo sienų, ir kartu su juo — plojimai, kažkas iš tribūnos sušunka jo vardą. Jam trūksta oro, jis atsisėda ant suolelio šalia pakylos, delnai dar dega nuo kreidos ir metalo.

Artūras atsisėda šalia, meta jam ant kelių sausą rankšluostį.

— Na, dabar oficialiai — sporto meistras, — sako jis, žiūrėdamas į tabulą, kur mirksi skaičiai. — Antrą kartą per pusantro mėnesio. Tau tikrai reikia atostogų nuo pačio savęs.

Dovydas nusišypso, nusišluosto kaktą rankšluosčiu ir žiūri, kaip prie teisėjų stalo kažkas jau pila naują arbatą į termosą — sena vis dar stovi neišgerta, atvėsusi per visą turnyrą.

— Rytoj grįžtu į dalinį, — sako jis. — Nežinau, kada vėl bus toks savaitgalis.

Autobusas į dalinį išvažiuoja vakare. Pro langą matyti Kauno gatvės, kaštonų lapai ant šaligatvio, sausi ir susisukę, kaip buvo tada, rugsėjo pradžioje. Dovydas laiko rankose diplomą, dar šiltą nuo spausdintuvo, ir žiūri, kaip miestas lieka už nugaros.