Vilkas iš Trakų

Vadinuosi Rimantas Žiogas, man šešiasdešimt du metai, ir aš niekada nemaniau, kad rašysiu tokį tekstą apie šunį. Bet Vilkas nebuvo tiesiog šuo. Vilkas buvo tas, kuris manęs laukdavo prie vartų kiekvieną vakarą aštuoniolika metų, kai grįždavau iš dirbtuvių Trakų gatvėje, kur remontuoju senus motociklus.

Šiandien palydėjau jį paskutinį kartą.

Kaimynė, Aldona iš gretimo namo, vakar vakare matė mane su Vilku prie tvenkinio, ir dabar, kai einu pro jos langą, ji nuleidžia užuolaidą — nežino, ką pasakyti, o aš nežinau, kaip jai paaiškinti, kad viskas jau baigta.

Praėjusią savaitę aš nemiegojau tris naktis iš eilės. Vilkas gulėjo ant seno kilimo virtuvėje, dūsavo, keitė padėtį — kairėn, dešinėn, ant nugaros — ir niekur nerasdavo ramybės. Aš sėdėjau ant grindų šalia jo, laikiau delną ant jo šono ir jaučiau, kaip greitai plaka širdis po ta pilka kailio danga. Veterinaras iš klinikos Vytauto gatvėje man sakė tiesiai: kepenys nebeveikia, skausmą galima tramdyti dar savaitę, dvi, ne daugiau. Aš klausiausi ir tylėjau, nes nežinojau, ką atsakyti į tokį sąrašą skaičių.

Žmonės galvoja, kad tokį sprendimą priima moteris — motina, šeimininkė, kuri verkia ir myli garsiai. O aš niekam nesakiau, kad verkiau. Aš tiesiog sėdėjau garaže tarp dviejų nesurinktų motociklų ir žiūrėjau į tuščią vietą, kur Vilkas visada miegodavo ant senos striukės.

Nusprendžiau vakar. Ne todėl, kad taip lengviau man. Todėl, kad mačiau, kaip jis stengiasi neduoti man suprasti, jog jam skauda — atsistodamas dėl manęs, vizgindamas uodegą, nors kojos linksta. Šunys taip daro, slepia, kol gali. O aš daugiau negalėjau žiūrėti, kaip jis slepia.

Vakar mudu su Vilku nuvažiavome į Trakus dar kartą — prie ežero, kur pirmą kartą jį parvežiau šuniuku, dešimt savaičių, sveriantį vos porą kilogramų. Sustojau prie pilies, nupirkau bandelę su varške iš to paties kiosko, kur pirkdavau visada, ir sulaužiau jam pusę. Jis suėdė lėtai, žiūrėdamas į mane, o aš žiūrėjau į vandenį, kad nereikėtų žiūrėti į jį.

Paskui važiavome be tikslo — pro Rūdiškes, pro mišką, langas atidarytas, vėjas jam į veidą, kaip visada patikdavo. Vilkas visą gyvenimą mylėjo automobilį labiau nei bet ką — įlips, atsigula ant sėdynės ir užsimerkia, tarsi tai būtų vienintelė vieta pasaulyje, kur jam ramu. Ir vakar buvo taip pat. Valanda kelio, be jokios muzikos radijuje — aš ją išjungiau, kad girdėčiau tik jo kvėpavimą.

Šįryt nuvežiau jį pas veterinarą. Sėdėjau ant grindų klinikoje, laikiau jo galvą ant kelių, ir gydytoja klausė, ar aš pasiruošęs. Aš pasakiau — ne, bet darom. Sakiau jam, kad tėtis myli, kad visada mylėjo, nuo pirmos dienos iki šitos, ir kad daugiau nereikia kovoti kūne, kuris jam jau nebetarnauja.

Grįžęs namo radau ant slenksčio jo pavadėlį — pamiršau nunešti į mašiną. Pakabinau jį ant kablio prie durų, kur jis kabėjo aštuoniolika metų, ir stovėjau prieš tą kabliuką ilgai, kol supratau, kad reikia padaryti dar vieną dalyką, kurio negalima atidėti.

Paskambinau į savivaldybės gyvūnų prieglaudą Vievio gatvėje ir paklausiau, ar jiems reikia šuns pavadėlių, antkaklių, guolio, dubenėlių — visko, kas man daugiau nepriklauso naudoti. Moteris kitame gale sakė, kad reikia, kad jauniems šunims iš gaudymo dažnai nieko neturi. Sudėjau viską į dvi dėžes: Vilko guolį, du dubenėlius, žieminę striukelę, kurią jam pirkau, kai jau vos vaikščiojo. Rankos drebėjo, kai vyniojau striukelę aplink guolį, kad netrūkinėtų dugne. Nuvežiau tą pačią popietę. Prieglaudoje moteris paklausė vardo — pasakiau, kad Vilkas, ir kad guolis eina jauniausiam, silpniausiam šuniui, kuris ten yra.

Kai atidarė voljerą, iš kampo išlindo geltonas kudlius, dar vos ant kojų tvirtas, ir iškart įsibrovė į guolį, apuostė striukelę, apsivertė ant nugaros. Padaviau moteriai dėžę su dubenėliais ir stebėjau, kaip ji deda juos ant lentynos šalia kitų — tokių pat nudildytų, su kitų šunų dantų žymėmis.

Grįžęs namo pakabinau pavadėlį atgal ant kabliuko prie durų — tuščią, be antkaklio. Garaže atsisėdau ant taburetės tarp dviejų motociklų ir ilgai žiūrėjau į striukę, ant kurios daugiau niekas nemiegos.