Pusatinė vieta prie ūdros, arba kaip Kastytis išgelbėjo situaciją prie Platelių

Vytautas Gedminas šėrė ūdrą du kartus per dieną, ir niekas Plungės vandens gelbėjimo tarnyboje į tai nežiūrėjo rimtai, kol nesuskambo telefonas dėl dingusio Platelių ežere.

Jam buvo penkiasdešimt vieni metai ir dvidešimt šešeri metai išdirbti Vandens gelbėjimo savanorių draugijoje. Ūdrą jis pavadino Kastyčiu, senelio vardu, o gavo ją kaip trijų mėnesių, vos vaikštantį gyvūną iš vieno augintojo netoli Telšių, kuris jos tiesiog nesitikėjo — patelė iš to paties vados gimė su sugadinta letenėle, ir niekas nenorėjo imti brolio kartu su ja. Vytautas paėmė abu. Seserį vėliau atidavė į Kauno zoologijos sodą, o Kastytis liko.

Treniravo jį bandymų ir atlygio metodu, be jokių kursų, nes Lietuvoje tokių dalykų niekas nemoko. Kaimynas iš dešimto aukšto daugiabučio Telšių gatvėje, kur Vytautas gyveno prieš persikeldamas arčiau ežero, juokėsi, kad vyras vonioje laiko būsimą apsaugos darbuotoją. Juokėsi tol, kol nepamatė, kaip Kastytis komandai narsto plastikinio butelio, mesto nuo kranto, ir grįžta tiesiai į ranką, neatplaukdamas nė metro į šoną.

Metodas buvo paprastas: Vytautas mokė ūdrą atpažinti kvapą po vandeniu iš burbuliukų, kylančių į paviršių. Žmogaus oda, audinys, net metalinis laikrodis — visa tai palieka vandenyje pėdsaką, kurį įprastas narras pajunta tik tada, kai už kažko užkliūva. Kastytis pajusdavo anksčiau ir rodydavo kryptį, apsisukdamas vandenyje ir plaukdamas ten, iš kur sklido kvapas. Ne visada pataikydavo. Per trečią bandymą, dar pavasarį, jis atitempė prie valties drabužį nuo manekeno, su kuriuo treniravosi seklioje įlankoje prie Plungės, ir savaitę atsisakinėjo lįsti į vandenį — lyg būtų įsiminęs nesėkmę kaip bausmę. Vytautas tuomet galvojo, kad tai idėjos galas, kad ūdrą galima išmokyti triukų, bet ne atsakomybės. Prie treniruočių grįžo tik po mėnesio pertraukos, iš naujo, nuo pačių burbuliukų be jokio drabužio vandenyje.

Telefonas suskambo liepos tryliktą, sekmadienį, apie vienuoliktą valandą ryto. Dingo šešiasdešimt ketverių metų žvejys Antanas Kazlauskas, kuris valtimi išplaukė iš Plungės prieplaukos dieną anksčiau ir nakčiai negrįžo. Žmona apie dingimą pranešė po aštuntos vakaro, tačiau paieškos brigados pradėjo ieškoti tik ryte, nes naktį ežere nieko nematyti, o ir patrulinė valtis vis tiek nieko nebūtų radusi tamsoje.

Ponia Kazlauskienė žemėlapyje parodė vietą prie nendrių, kur vyras visada mesdavo meškeres — žvejojo ten metų metus, sakė ji, niekada kitur. Tuščia valtis rasta dreifuojanti kaip tik toje apylinkėje, todėl visos paieškos nuo pat ryto susitelkė į siaurą juostą palei nendres, ten, kur stovėjo inkaras. Vanduo toje Platelių ežero vietoje siekia ne daugiau kaip keturis metrus gylio, bet yra drumstas nuo dumblių ir dumblo — matomumas vasarą krinta iki dvidešimt, trisdešimt centimetrų. Du narai iš Plungės būrio jau dirbo keturias valandas, čiupinėdami dugną rankomis palei lyną, be jokio rezultato. Paieškų vadovas Gintaras Ramanauskas Vytautą pažinojo iš matymo ir žinojo apie ūdrą, nes kažkas kadaise įkėlė filmuką su Kastyčiu į feisbuko grupę. Paskambino be didelės vilties, labiau iš nevilties nei iš įsitikinimo.

Vytautas atvažiavo senu opeliu combo su narvu ant galinės sedynės ir dėže šviežių kuojų turistiniame šaldytuve — pirkdavo jas kasdien Plungės žuvų turguje, kilogramas tuomet kainavo apie penkiolika eurų, o Kastytis suėsdavo gerokai daugiau nei kilogramą per dieną. Ūdra tuomet svėrė apie septynis kilogramus, kailis buvo tamsiai rudas, beveik juodas, kai sušlapdavo. Vytautas užmovė jai apraišą su nedideliu plūduru ant nugaros, kad komanda valtyje matytų, kur gyvūnas yra po vandeniu, ir paleido ją nuo laivagalio ten, kur srovė nešė burbuliukus nuo nendrių pusės.

Pirmąsias dvidešimt minučių — nieko. Kastytis sukiojosi, iškildavo, prunkšdavo, vėl nardydavo. Vytautas stovėjo patrulinės valties priekyje ir skaičiavo mintyse — trys minutės po vandeniu, paskui kvėptelėjimas, vėl žemyn. Ramanauskas jau kažką sakė į raciją, kad akcija su ūdra nepasiteisina, kai plūduras staiga sustingo vienoje vietoje, lyg kažkas laikytų gyvūną po vandeniu ir nenorėtų paleisti.

Naras nusileido su lynu. Minutė, antra, trečia — valtyje niekas nesikalbėjo, tik variklis dirbo tuščiąja eiga. Ketvirtą minutę paviršiuje pasirodė naro galva, o tuoj po jos iškelta kumštis su nykščiu, atsuktu žemyn. Ramanauskas padėjo raciją ir tylėdamas žiūrėjo į vandenį. Kazlausko kūnas gulėjo įsipainiojęs senuose žvejybos tinkluose, dvidešimt metrų nuo nendrių, mažoje įlankėlėje, į kurią srovės toje ežero dalyje sunešdavo viską iš pagrindinės paieškų juostos, nors niekas anksčiau nepagalvojo ten patikrinti — valtis juk stovėjo toliau, prie inkaro.

Dingusio žmona, Aldona Kazlauskienė, į krantą atvyko tą pačią dieną popiet. Vytautui ji nieko nesakė, tik atsisėdo ant žolės prie prieplaukos ir žiūrėjo, kaip Kastytis ėda žuvelę iš jo delno, letenėle nusibraukdamas vandenį nuo snukučio.

Nuo to sekmadienio Kastytis jau dalyvavo dvidešimt trijose akcijose Telšių ir Plungės rajonuose, keturis kartus jis pirmasis nurodė vietą, kur baigdavosi paieškos. Vytautas už tai pinigų neima — važiuoja gavęs skambutį iš gelbėjimo tarnybos, savo lėšomis už degalus, nes žuvis Kastyčiui perka ir taip kasdien už maždaug du šimtus eurų per mėnesį, tad viena akcija daugiau ar mažiau namų biudžete nieko nekeičia.

Ramanauskas vėliau protokole įrašė vieną sakinį, kuris liko būrio archyve: "vieta nustatyta gyvūno palydovo signalo dėka, rūšis – azijinė ūdra". Aldona dar ilgai sėdėjo ant tos žolės, kai Kastytis baigė ėsti ir visas nusipurtė, aptaškydamas jos batus vandeniu, o ji net tada nepasijudino.