Numeris telefone, kurio niekada neištrinsiu

Antradienio vakaras, lauke lyja pirmasis rudens lietus, o daugiabutyje Žirmūnuose vėl bilda šildymo vamzdžiai, kaip kasmet, kai juos įjungia. Sėdžiu ant lovos krašto su telefonu rankoje ir žiūriu į kontaktą "Mama – Panevėžys". Numeris, kurį surinkau gal tūkstantį kartų. Nėra SIM kortelės, į kurią šiandien būtų galima prisiskambinti, bet ištrinti jo negaliu.

Vadinuosi Rasa, man keturiasdešimt dveji, dirbu slaugytoja Santaros klinikų vidaus ligų skyriuje. Mama vadinosi Nijolė. Mirė prieš trejus metus, lapkritį, po dviejų dienų nuo to, kai telefonu tarėmės, ar jai operuoti kelį. Tada pasakė: "Nesijaudink, dukryte, tai palauks iki pavasario." Pavasaris nebeatėjo.

Užaugau su ja viena, be tėčio – išėjo, kai man buvo ketveri, o mama ėmėsi dviejų darbų, kad išlaikytų mane ir močiutę, gyvenusią su mumis viename kambaryje bendrabutyje. Ji visada kvepėjo pigiais kvepalais "Nykštukė" ir perkaitintu aliejumi iš valgyklos, kur virdavo pietus po du eurus. Prisimenu, kai kartą parėjau namo su mėlyne po muštynių su klasiokę, mamą nedomino, kas pradėjo – ją domino, ar gynčiausi kaip reikia. Supjaustė man duonos su sviestu, padėjo ant staltiesės priešais mane ir tarė tik: "Rytoj jai taip suduosi, kad daugiau nesikėsintų."

Paskutinius jos gyvenimo metus pas ją važiuodavau kas antrą savaitgalį traukiniu iš Vilniaus, rytiniu 7:14, kelionė – trys valandos keturiasdešimt minučių. Ji gyveno viena mažame bute Panevėžyje, kur kaimynas, ponas Kazlauskas, jai išnešdavo šiukšles, nes po širdies operacijos ji nebeįveikdavo laiptų. Kažkada spalio viduryje pastebėjau, kad ant viryklės dega dujų degiklis po tuščiu puodu – įkaitęs iki raudonumo, puodo rankena jau minkšta. Užsukau dujas, atidariau langą ir paklausiau, kiek laiko taip degė. "Truputį," atsakė. Po to per popietę tris kartus paklausė, ar valgiau, tais pačiais žodžiais, tarsi klaustų pirmą kartą. Pasižadėjau sau, kad savaitgalį paskambinsiu į polikliniką ir susitarsiu dėl vizito, bet buvo sekmadienis, poliklinika buvo uždaryta, o pirmadienį manęs laukė dvylikos valandų pamaina skyriuje. Atidėjau kitai savaitei. Paskui dar kitai.

Šeštadienį, lapkričio 4 dieną, ji paskambino man septintą valandą ryto. Sakė, kad kelias skauda taip, jog negali stoti ant kojos. Susitarėme, kad antradienį važiuosiu su ja pas ortopedą į Respublikinę ligoninę, užrašysiu abi aštuntai valandai. Sekmadienio vakarą dar parašė žinutę: "Labanaktis, dukryte, paskambink man rytoj ryte, kad žinočiau, kada važiuoji." Atrašiau: "Paskambinsiu septintą, miegok." Pirmadienį septintą valandą ji nekėlė ragelio. Skambinau dar 7:05, 7:12, 7:20 – kiekvieną kartą ilgai skambėjo, paskui pasigirsdavo operatorės balsas, kad abonentas nepasiekiamas. 7:35 surinkau kaimyno numerį. "Pone Kazlauskai, prašau, užeikite pas mamą, ji nekelia ragelio." Girdėjau telefone jo dusulingą alsavimą, kai lipo laiptais, paskui beldimą, paskui tylą, kuri tęsėsi taip ilgai, kad atsisėdau ant virtuvės grindų ir atsišliejau nugara į spintelę. Kai jis vėl atsiliepė, balsas buvo kitoks, plokštesnis: "Rasyte, ji prieškambaryje. Ragelį laiko rankoje." Liepė man skambinti greitajai, sakė, kad pats palauks prie durų, ir padėjo ragelį, nes nežino, ką daryti su tuo ragelio, kurį ji laiko rankoje, ir nenori jo liesti.

Laidotuvės vyko Panevėžyje, krematoriume už ligoninės, lijo kaip ir šiandien. Už apeigas sumokėjau 890 eurų, gedulingus pranešimus išspausdino spaustuvė Respublikos gatvėje, atėjo apie trisdešimt žmonių – buvusios kolegės iš valgyklos, kaimynai, dvi kolegės iš Santaros klinikų. Tėtis neatvyko, nors pusbrolis jam skambino ir pasakė datą bei valandą.

Po laidotuvių du mėnesius neišėmiau rakto nuo jos buto iš stalčiaus prieškambaryje. Galiausiai nuvažiavau ten su Emilija, tuomet jai buvo devyneri, ir dėjome mamos drabužius į dėžes iš po bananų, kurias parsinešiau iš "Maximos". Emilija vienu metu ištraukė iš spintos mamos violetinį megztinį, prisiglaudė jį prie veido ir tarė: "Kvepia kaip močiutė traukinyje." Atsisėdau ant lovos ir kurį laiką tiesiog laikiau rankoje tuščią pakabą. Naktinio staliuko stalčiuje tada radau sąsiuvinį – paprastą, languotą, su pirkinių sąrašais, kaimynų telefonų numeriais, o paskutiniame prirašytame puslapyje sakinį, parašytą jos smulkia rašysena: "Rasytė bus gerai. Išmokiau ją visko, ką pati mokėjau."

Tą sąsiuvinį dabar laikau namie, stalčiuje šalia lovos, pat greta telefono su numeriu, kurio niekada neištrinsiu. Butą su pusbroliu susitarę pardavėme už 42 000 eurų – nenorėjau ten gyventi viena su prisiminimais, o nuomininkų niekas nerinko. Iš pinigų dalį atidėjau vaikams mokslui, 400 eurų paaukojau slaugos namams, kurie lydėjo mamą paskutines savaites, o likutį padėjau į sąskaitą, kurią pavadinau paprastai: "Mama."

Šįvakar, kai bilda vamzdžiai, o Emilija gretimame kambaryje per garsiai klauso muzikos, atsiverčiu tą sąsiuvinį ir perskaitau paskutinį sakinį. Po juo pieštuku užrašau savo: "Rytoj paskambinsiu gydytojai dėl Tomuko. Neatidėsiu." Paskui padedu telefoną ant naktinio staliuko, šalia sąsiuvinio, užgesinu šviesą ir tamsoje dar kartą surenku tą numerį – kad bent kartą suskambėtų, kol atsilieps ta operatorė.