Birutė Kazlauskienė ir pūslė, kuri neskaudėjo

Tamsi, drėgna naktis rugpjūčio pabaigoje. Birutė Kazlauskienė pabudo pirmą valandą dvidešimt, nes kažkas dešinėje pėdoje niežėjo taip smarkiai, kad prasimušė net pro miegą. Uždegė naktinę lempą, nusviedė antklodę ir po penktuoju pirštu pamatė dviejų eurų monetos dydžio pūslę, sunkiančią gelsvą skystį, o aplink ją – odą, raudoną lyg nudegusią. Neskaudėjo. Tai buvo pati blogiausia dalis – kad visai neskaudėjo.

Antrojo tipo cukriniu diabetu ji sirgo jau vienuolika metų. Insulino injekcijas darydavosi pati, ryte ir vakare, virtuvėje, prie stalo, uždengto gėlėtu klijuote. Gliukometras gulėjo šalia druskinės – vaizdas, prie kurio buvo pripratusi ir dukra, ir anūkai, ir kaimynė už sienos. Skaičiai mažame ekranėlyje būdavo įvairūs. Kartais 140, kartais 220. Birutė mosteldavo ranka: „Kažkaip bus", ir sau įsipjaudavo dar vieną spurgos gabalą, nes juk viena diena nieko nepakeičia.

Dilgčiojimas pėdų pirštuose atsirado dar prieš pandemiją, bet ji tai priskyrė šalčiui, netinkamai avalynei, šešiasdešimt šešeriems metams ant pečių. Tokiame amžiuje visko skauda, kartodavo sau, nors pensiją gavo tik prieš metus ir vos užtekdavo iki mėnesio pabaigos. Vėliau atsirado deginimas – lyg kažkas padėjo padus ant radiatoriaus. O dar vėliau, pamažu, jautrumas ėmė visiškai dingti. Pirmiausia pirštų galiukuose, paskui visoje pėdoje.

Diagnozė nuskambėjo prieš kelis mėnesius, poliklinikoje Žvėryno gatvėje, kai gydytoja palietė jos pėdą plonu monofilamentu ir paklausė: „Jaučiate?". Birutė atsakė nuoširdžiai: „Ką turėčiau jausti?". Daktarė Vaitkevičienė nesileido į sentimentus – diabetinė neuropatija, nervai pėdose pažeisti dėl ilgų metų padidėjusio cukraus, žaizda, kurios nepajusite, gali užsikrėsti anksčiau, nei pastebėsite, kad kažkas negerai. Blogiausiu atveju viskas baigiasi amputacija.

Birutė tada išėjo iš kabineto su receptu, siuntimu ir ryžtu, kuris ištvėrė maždaug dvi savaites. Nusipirko veidrodėlį ilga rankena, tris vakarus iš eilės apžiūrinėjo pėdas, o paskui pabodo sėdėti lovos krašte iškėlus koją, tarsi pedikiūre, kurio niekas jai veltui nedarydavo. Grįžo prie turgaus šlepečių, nes ortopedinė avalynė iš parduotuvės prie geležinkelio stoties kainavo šimtą aštuoniasdešimt eurų, o ji tokios sumos ketino leisti ko nors, kas atrodo kaip neįgaliajam skirta.

Kinga, jos anūkė, pirmo kurso slaugos studentė Kaune, apie tai sužinojo telefonu ir supyko.

— Močiute, aš mokausi būtent apie tai, kaip žmonės netenka kojų dėl to, ką tu dabar darai, — pasakė ji, o fone girdėjosi bendrabučio valgyklos triukšmas, indų žvangėjimas. — Tuoj man kolokviumas iš patofiziologijos, neturiu laiko važiuoti į Radviliškį ir antrą kartą aiškinti tą patį.

— Tai ir nevažiuok, — atsakė Birutė įsižeidusi ir pirmoji padėjo ragelį, kas jai nutikdavo retai.

Jos nesikalbėjo dešimt dienų. Birutė tuo metu valgė spurgas iš inato, du gabalus vietoj vieno, ir visai nežiūrėjo po pėdomis, nes bijojo, ką ten gali pamatyti, o baimę buvo lengviau nuslopinti įžeista savigarba nei veidrodėliu.

Kol neatėjo ta naktis su pūsle po penktuoju pirštu.

Ji atsisėdo lovoje, pasiekė veidrodėlį, gulėjusį ant naktinio staliuko po kvitais, ir tada rankos ėmė drebėti taip stipriai, kad veidrodėlis išslydo iš pirštų ir nukrito ant grindų su trūkstančio stiklo garsu. Birutė pažvelgė į šukes, paskui į savo pėdą, ir pirmą kartą per daug mėnesių pagalvojo ne „kažkaip bus", o: o jeigu jau per vėlu.

Drebančiu pirštu surinko Kingos numerį, du kartus apsiriko.

— Kinga, aš… turiu kažką ant kojos. Pūslę. Didelę. Neskauda, ir tai mane gąsdina, nes atsimenu, ką sakei apie nervus.

Kitame gale akimirką tylėta, tada girdėjosi antklodės šlamesys, tarsi mergina šokt iš lovos.

— Močiute, nelieski jos, nepradurk, nieko netepk. Esi namie viena?

— Taip.

— Tai sėsk ir lauk, skambinu greitajai, o paskui mamai, kad atvažiuotų.

Greitoji atvyko po dvidešimties minučių, kurias Birutė praleido nejudėdama ant kėdės priemenėje, ištiesusi koją į priekį, tarsi bijodama, kad bet koks judesys sukels viduje kažką blogo. Medikas apžiūrėjo pėdą, pasakė, kad laimei dar ne flegmona, o uždegimas nuo natrynimo naujomis, kietomis šlepetėmis, bet dar savaitė delsimo ir būtų galėję kalbėti apie kur kas blogesnius dalykus. Nuvežė ją į priėmimo skyrių, kur du paras gulėjo stebima, gavo antibiotikų į veną ir klausėsi, kaip slaugytojos kas aštuonias valandas keičia tvarstį.

Kinga atvažiavo trečią dieną, autobusu, tiesiai po kolokviumo, su kuprine, kurioje dar gulėjo patofiziologijos konspektas. Atsisėdo prie lovos, ne ant svečiams skirtos kėdės, o ant čiužinio krašto, taip, kaip kadaise sėdėdavo ant taburetės močiutės virtuvėje.

— Išlaikei? — paklausė Birutė, dar prieš bet ką kitą tarp jų ištariant.

— Išlaikiau. Septynetą.

— Tai gerai.

Akimirką tylėjo, abi žiūrėdamos į sutvarstytą pėdą, kyšančią iš po antklodės.

— Atsiprašau, kad tada pirmoji padėjau ragelį, — galiausiai pasakė Birutė.

— Aš labiau pykau ant tos ligos nei ant tavęs. Tik per telefoną taip neišeina pasakyti.

Birutė ištiesė ranką ir uždėjo ją ant anūkės delno, to paties delno, kuris kadaise kartu su ja lupo bulves ant virtuvės taburetės.

— Nupirk man tuos ortopedinius batus, kai išeisiu, — pasakė. — Tuos šimtą aštuoniasdešimt eurų. Ir naują veidrodėlį, nes tą sudaužiau.

Kinga tyliai nusijuokė, pro nosį, ir išsitraukė iš kuprinės telefoną, kad į pirkinių sąrašą užsirašytų: veidrodėlis, vata, tvarsčiai, o kažkur žemiau, smulkesnėmis raidėmis – spurgos, nes močiutė jų vis tiek nusipirks, tai tegul bus bent su mažiau cukraus.

Po keturių mėnesių Birutės glikuoto hemoglobino rodiklis nukrito nuo 8,9 iki 7,4. Pėda užgijo, randas liko mažas, baltas, vos pastebimas. Kas vakarą dvidešimt pirmą valandą Birutė sėdėdavo lovos krašte su nauju veidrodėliu ir apžiūrinėdavo pėdas centimetras po centimetro, o kartais, kai Kinga likdavo savaitgaliui, tai darydavo kartu – viena laikydavo veidrodėlį, kita sakydavo, į ką žiūrėti, o tarp to ginčydavosi, ar bulves reikia lupti, ar virti su lupena.