Katė, kuri ištempė visus kačiukus į vyro batus Kaune

Mane vardu Rasa, ir gyvūnų elgesio konsultante dirbu jau vienuolika metų. Per tą laiką prisiklausiau šimtų istorijų apie katinus, šunis ir jų savininkų nerimą. Bet viena byla iš Kauno Žaliakalnio man įstrigo galvoje ilgam. Dėl jos griežtas, stotingas vyras vardu Darius ilgai žiūrėjo pro langą ir nieko nesakė. Tada supratau — gyvūnai beveik nieko nedaro šiaip sau.

Pas mane atėjo moteris, pristatysiu ją kaip Giedrę — pavardė čia nesvarbi. Jos šeimoje gyvena trispalvė katė Murklė, trijų metų amžiaus. Pirmą kartą pagimdė — keturis kačiukus. Ir kai tik gimdymas baigėsi, prasidėjo kažkas, nuo ko Giedrė, jos žodžiais, nustojo normaliai miegoti.

Pirmiausia pagalvojo, kad katei nepatiko dėžė. Giedrė, reikia pasakyti, buvo pasiruošusi iš anksto. Pastatė talpią dėžę miegamajame, tyliame kampe. Patiesė minkštą pledą, padarė visą kaip rašo patarimuose — šilta, tamsu, ramu, atokiai nuo koridoriaus. Murklė ten ir pagimdė. Bet antrą dieną, trečiadienio rytą, kačiukų dėžėje nebuvo.

Giedrė rado juos prieškambaryje. Ir ne ant kilimėlio, ne kampe — o Dariaus darbiniuose batuose, 44 dydžio, dar su purvo pėdsakais nuo statybos aikštelės, stovėjusiuose prie durų. Po vieną kačiuką, tvarkingai, kiekvienas savo bate.

— Grąžinu juos į dėžę, — pasakojo ji man. — Dėžė švari, šilta, gera. O ji per valandą vėl visus sutempia atgal. Ir žiūri į mane, lyg sakytų: nelįsk, aš geriau žinau.

Iš pradžių moteris nusprendė, kad tiesiog nepataikė su vieta. Na, nepatinka katei ta dėžė — pasitaiko. Pradėjo ieškoti kito varianto. Ir tada prasidėjo tikra kova — ne su kate, o su savo pačios vaizduote.

Per tris dienas dėžes keitė vieną po kitos. Didelę. Mažą. Su aukštais kraštais, kad kačiukai neišvirstų. Su žemais, kad mamai būtų lengva peržengti. Statė skirtinguose kambariuose, prieblandoje, tyliausiuose butą kampuose. Murklė vis tiek nešė mažylius atgal. Ir kiekvieną kartą — į tuos pačius batus.

Tada pagalvojo — gal jai patinka tamsa ir siaurumas viduje? Padarė uždarytą minkštą namelį, uždengė antklode, įrengė tikrą duobę. Pastatė šalia dubenėlį, kad per toli nereikėtų eiti. Veltui. Katė vis tiek tempė vaikus tiesiai tenai.

Ir kas keisčiausia — tiktai Dariaus batuose. Šalimais stovėjo Giedrės klumpės, vyresniojo sūnaus sportbačiai, namų šlepetės. Murklė į juos net nepažiūrėjo. Tiktai jo batai.

Penktą dieną Giedrė nutarė pasukti gudrybę — batus paprasčiausiai nuslėpė, padėjo į spintą, kad katė pamirštų ir susitaikytų su paruošta vieta. Nepavyko. Murklė atsisėdo prie uždarytos spintos durų ir pradėjo gailiai mauzgėti. Tada ėmė kasytis, šaukti, nervintis. Niekur nesitraukė. Ir pats blogiausia — kačiukai tą vakarą liko pusbadžiai, nes mama buvo pernelyg sunerimusi, kad juos prižiūrėtų ramiai. Teko pasiduoti ir padėti batus atgal.

Tuomet Giedrė ir supratė: čia ne kaprizas. Katei tai tikrai dėl kažko svarbu.

— Darykite jau kaip žinote, — sakė ji man. — Visas koridorius apaustas šlepetėmis, batais, o jai reikia tiktai tėčio batų. Mes visus variantus išbandėm, galvą susilaužėm. Kas tai iš viso tokio?

Šeima galvojo, kad tai tiesiog katiška keistenybė. O iš tikrųjų viskas pasirodė visiškai priešingai. Už to slypėjo labai tikslus ir labai gilus motinos skaičiavimas.

Apie ką paklausiau jos prisiminti

Uždaviau Giedrei klausimą, kuris ją iš pradžių nustebino:

— O kas namuose Murklei svarbiausias? Pas ką ji bėga, kai kažko bijo? Kieno keliuose užmiega? Ką pirmą sutinka, kai apie šeštą vakaro grįžta iš darbo?

Atsakymas nuskambėjo iškart, nesvarstant:

— Vyras.

Pasirodo, Murklė jį pasirinko jau pirmą dieną, vos patekusi į namus kaip mažas kačiukas. Miegojo jam ant krūtinės. Pasitikdavo prie slenksčio. Sekdavo iš paskos po visą butą kaip uodega. O jis, reikia pasakyti, nuolat burbėjo, kad katinų nemyli ir iš viso nesupranta, kam jas namo pritempė. Bet Murklė į tą burbėjimą dėmesio nekreipė — dievino jį, ir tiek.

— Ji jį pasirinko kaip vyriausiąjį, — pasakė Giedrė. — Jis pas mus tikrai namuose vyriausias. Ir katė tai, atrodo, pajuto.

Čia man viskas tapo aišku. Belikę paaiškinti, kodėl tai privedė prie batų.

Kodėl katei kvapas svarbesnis už patogumą

Katei kvapas — ne smulkmena. Mes orientuojamės akimis, o katė erdvę daugiausia „skaito“ nosimi: kvapai jai pasakoja, kas čia buvo, kur saugu, kas pažįstama. Ir stipriausiai, ilgiausiai žmogaus kvapas lieka tose vietose, kur jis ilgai liečia daiktą — avalynėje, visų pirma.

— Jo batai per visą butą kvepėjo stipriausiai, — paaiškinau Giedrei. — O jūsų vyras Murklei nebuvo tiesiog vienas iš šeimos. Jis — jos pagrindinis gynėjas. Ji nesudėjo kačiukų „į batus“ dėl keistumo. Ji paslėpė juos po kvapu to, kuriuo pasitiki labiausiai.

Katė-motina po gimdymo paprastai nieko prie kačiukų neprileidžia, nerimsta, gali ir sušnypšti net mylimiausiems savininkams. O Murklė pati nešė mažylius tiesiai tenai, kur stipriausiai juto konkretaus žmogaus kvapą. Vadinasi, jos pasaulio vaizde tas žmogus buvo ne pavojus, o apsaugos dalis.

Kas buvo toliau

Kai Giedrė viską perpasakojo Dariui, jis iš pradžių tik niurktelėjo — esą, prasigalvojate nežinia ko. Paskui nuėjo prie virtuvės lango, atsuko nugarą ir užsidegė cigaretę, nors namuose rūkyti nebuvo priimta. Stovėjo taip gal dešimt minučių, nė žodžio.

Šeima nustojo ginčytis su Murkle. Prieškambaryje pastatė talpią guolio pagalvę tiesiai prie batų lentynos. Į vidų padėjo senus Dariaus marškinėlius — jis juos specialiai ponešiojo dvi dienas, kad prisigertų kvapo. Murklė priėjo, ilgai uostė, pasvarstė. Ir galiausiai perkėlė kačiukus tenai.

O batus vyras galiausiai atgavo. Ketvirtadienio vakare, grįžęs iš darbo, jis nusiavė, apsiavė šlepetes ir, prieš eidamas prie televizoriaus, prisėdo prie guolio, vieną kačiuką atsargiai paėmė į delnus ir pasikišo už palaidinės atlapo, prie krūtinės.

— Sako: jei ji man juos patikėjo, vadinasi, aš už juos atsakau, — pasakojo Giedrė, žiūrėdama į jį, tokį sėdintį ant grindų su kačiuku po švarku. — Tas, kuris katinų nemyli, aha.