Šuo Pušalotui

Gyvūnų prieglaudos „Ramybė“ savanoriu dirbu jau ketvirti metai, ir tą trečiadienį buvau ten vien todėl, kad nakties budėtoja Rasa susirgo ir manęs paprašė pabūti iki penktos. Turėjau planų vakarui – buvo žadėjusi grįžti dukra iš Kauno, bet paskambinau ir pasakiau, kad vėluosiu.

Vyras įėjo apie antrą valandą, ir jo pasirodymą pastebėjo visas koridorius: durys taip trinktelėjo į sieną, kad iš gretimo narvelio subėgo trys šuniukai. Aukštas, gal metras devyniasdešimt, su barzda, kokią mato tik medkirčių reklamose, avintis batais, ant kurių dar buvo užsilikęs pavasarinis purvas iš kažkokio miško Anykščių rajone. Prisistatė trumpai – Antanas. Sakė, atvažiavęs iš Panevėžio, ieško medžioklinio šuns, geriausiai laikos veislės.

Registratūroje sėdėjo Aistė, mūsų nauja darbuotoja, dvidešimt trejų, dar nespėjusi priprasti prie tokių lankytojų. Pasiūlė jam pažiūrėti ir kates – „labai jaukios, glaudžiasi“ – bet Antanas tik gūžtelėjo pečiais: katės, girdi, gyvuliukas be jokios naudos. Aistė nusišypsojo į popierius ir nieko neatsakė, tik nusivedė jį į kiemą, kur laikomi šunys.

Aš tuo metu valiau III korpuso katinų kambarį ir mačiau viską pro langą – kaip jis apžiūrinėjo kiekvieną boksą, klausinėjo amžiaus, sveikatos, elgesio su vaikais. Rimtas žmogus, viską skaičiuoja. Sustojo ties Perkūnu – dvejų metų laika mišriu, ramaus būdo, protingom akim. Paprašė leidimo pasivaikščioti su juo lauke, kad pamatytų, koks jis be narvo. Aistė nubėgo rašyti leidimo, o Antanas grįžo vidun palaukti prie durų.

Ir čia jis padarė klaidą, kurios, matyt, pats nesitikėjo – nuėjo per katinų koridorių.

Kraštinio bokso durys buvo praviros, aš ką tik keičiau ten dubenėlį vandeniui. Iš vidaus pasigirdo garsas – ne miaukimas, o kažkoks reikalaujantis šauksmas, tarsi kas nors jį šauktų vardu. Pilkas katinas sėdėjo ant viršutinės lentynos, akys žalios kaip apelsinų limonado buteliukas, ir žiūrėjo tiesiai į Antaną. Ne į mane, stovinčią su šluostę rankoje per pusę metro. Į jį.

Šokis įvyko taip greitai, kad aš net dubenėlio nepastačiau – katinas nušoko tiesiai ant vyro peties, įsikibo nagais į storą audinį ir ėmė murkti taip garsiai, kad koridoriuje suskambėjo langai. Antanas sustingo. Aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip milžinas, ką tik kalbėjęs apie medžioklinį šunį, bando atsargiai nutraukti nuo peties keturių kilogramų gyvį, o tas vis giliau kimba į striukę.

Aistė atbėgo su leidimo popieriais ir vos nesusijuokė balsu – susilaikė, prikando lūpą. Papasakojo, kad katinas vardu Damas, prieglaudoje jau keturis mėnesius, ir paprastai prie žmonių visai neina. Jo šeimininkas, gyvenęs bendrabutyje netoli Panevėžio autobusų stoties, tiesiog išsikraustė – užrakino butą ir paliko katiną viduje. Kaimynai po savaitės išgirdo, kad už sienos kažkas šaukia. Kai atvežė į prieglaudą, dešimt dienų nieko neprisileido, sėdėjo ant aukščiausios lentynos ir lipdavo žemyn tik naktimis, kai koridoriuje nebūdavo žmonių.

Antanas atsisėdo ant plastikinės kėdės prie sienos – jam pačiam pasiūlė Aistė, sakė, kartais katės pačios nulipa, jei žmogus tik pasėdi ramiai. Sėdėjo ilgai. Damas persikraustė ant peties, įsitaisė ir ėmė minkyti letenomis striukę, tarsi tikrindamas, ar patogu. Aš tuo metu jau buvau baigusi valyti ir stovėjau prie durų su kibiru rankose, negalėdama pajudėti – tokio vaizdo prieglaudoje nebuvau mačiusi per visus tuos metus.

Antanas paklausė, kodėl toks vardas. Aistė paaiškino – vienas savanoris sugalvojo, sakė, katinas žiūri į pasaulį kaip patyręs kortų žaidėjas, tarsi viską žino iš anksto, bet apsimeta abejingas. Vyras nusijuokė, pirmą kartą per visą tą laiką, ir tas juokas buvo visai kitoks nei jo balsas prie registratūros.

Perkūnas kieme tebelojo, tikriausiai laukdamas savo pasivaikščiojimo, o Antanas net nepasijudino atsistoti. Sėdėjo su katinu ant peties dar geras dvidešimt minučių, kol Aistė švelniai priminė, kad iki uždarymo liko valanda.

Antanas išvažiavo be Perkūno. Damo nešiojimo dėžę jis nešėsi rankose taip atsargiai, tarsi joje būtų stiklas, o ne prieglaudos katinas. Ant automobilio, pastatyto tiesiai priešais įėjimą, buvo Panevėžio numeriai ir dar prilipęs pernykštis techninės apžiūros lipdukas. Prieš įlipdamas, apsisuko ir paklausė Aistės, ar galima kada nors atvežti Damą pas veterinarą čia, jei kas nutiktų – sakė, iš Panevėžio iki mūsų netoli, o jis šitai vietai jau tarsi skolingas.

Praėjus mėnesiui Aistė gavo nuotrauką telefonu – Damas guli ant palangės name su medine terasa, saulėje, pilve pūpso, akys pusiau primerktos. Prierašas buvo trumpas: „Perkūnui teks palaukti kito šeimininko. Šitas jau namuose.“

Aš tos nuotraukos nemačiau tą dieną – tik vėliau, kai Aistė parodė per pietų pertrauką, sudėjusi telefoną ant stalo šalia neišgerto arbatos puodelio. Pažiūrėjau, linktelėjau ir grįžau prie savo šluostės. Kai kurie dalykai prieglaudoje nereikalauja komentaro – tik to, kad kažkas juos pastebėtų.