Petras ir tyla name prie Šešupės

Rugsėjo rytą, kai už lango dar tirpo rūkas nuo Šešupės pievų, Petras Vaitkus nusprendė, kad Aldonai laikas pagaliau kur nors išvažiuoti. Ji ir taip jau savaitę kalbėjo apie dukrą Kaune – anūkai, sakė, jau seniai neragavo jos varškėčių. Petras stovėjo prie durų, žiūrėjo, kaip žmona grūda į krepšį stiklainį su spanguolių uogiene, ir netikėtai pats sau ištarė:

– Važiuok jau, Aldona. Gal ir aš truputį pailsėsiu nuo tavęs.

Aldona nustojo dėti daiktus. Pažvelgė į jį taip, lyg tikrintų, ar vyras neserga. Bakstelėjo sau pirštu į smilkinį, susirinko dar šiltus varškėčius keptuvėje, susuko juos į rankšluostį ir nulipo prie autobusų stotelės Kudirkos Naumiestyje, net neatsisukusi.

Petras uždarė tvoros vartelius, atsitiesė ir pagalvojo: pagaliau. Laisvė. Tyla. Ramybė. Jokių Aldonos serialų per televizorių – dabar gali žiūrėti krepšinį ir žinias be jokių pertraukų. Pirmiausia išvijo į koridorių katiną Vasarį, kurį žmona lepino labiau nei anūkus, iš už sofos ištraukė krepšelį su mezginiais ir nustūmė jį į palėpės laiptelius. Įsitaisė fotelyje, permetė kanalus – nuobodu. Išjungė televizorių. Apėjo namą – tuščia. Virtuvėje kabantis kalendorius su bažnyčios šventėmis kabojo taip, lyg laukdamas, kada kas nors vėl prie jo sustos.

Apie pusiaudienį pasišildė barščius, nusidegino pirštus, atsisėdo ir iš įpročio riktelėjo į tuščią kambarį:

– Aldona, duonos paduok!

Niekas neatsiliepė. Be žmonos pastabų net Panorama neteko prasmės – su kuo dabar besibarti dėl politikų? Ištraukė kortų kaladę, prisiminė, kaip ji kiekvieną vakarą jį apmuša žaisdama "šeštuką", kaip jiedu juokiasi lyg vaikai per Kūčių vakarienę. Naktis be žmonos knarkimo ir be ryto šerkšno ant virtuvės lango – jis net užmigti negalėjo. Klausėsi, kaip laikrodis virtuvėje muša valandas, ir skaičiavo iki šimto.

Kitą dieną jau buvo suirzęs, piktas ant visų, namas jam atrodė šaltas kaip vakarykštė bulvinė košė. Iki vakaro pasidavė. Susiraukęs paskambino dukrai į Kauną, paprašė duoti mamai ragelį, ir prarijo savo išdidumą. Tyliai pridūrė:

– Nesmagu vienam.

Aldona negrįžo iš karto. Ji leido sau dar vieną naktį prie dukters, o Petras tą naktį vaikščiojo po namus, kaip svetimas savo paties gyvenime. Rytą, kai autobusas iš Kauno sustojo prie parduotuvės "Norfa", jis jau stovėjo ten su neišplautu megztiniu ir tokiu veidu, kad kaimynė Bronislava, ėjusi pro šalį su šunimi, net sustojo pasižiūrėti.

– Ką, Petrai, žmonos pasiilgai? – paklausė ji, sunkiai slėpdama šypseną.

– Turiu jai maišą paimt, – atsakė jis, nė nepažvelgęs į akis, ir nuėjo prie autobuso durų kaip berniukas, laukiantis mokytojos pagyrimo.

Aldona išlipo su ta pačia kelione į Kauną nešiotu krepšiu, dabar pilnu anūkų dovanų ir tuščiu stiklainiu nuo uogienės. Petras norėjo paimti krepšį iš jos rankų, bet ji nepaleido – tik nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, pastebėjo neskustą smakrą ir susiglamžiusius marškinius.

– Katiną kur padėjai? – paklausė ji vietoj sveikinimosi.

– Ant palėpės laiptų. Miegojo ten. Aš… aš jį nunešiau atgal.

Namuose Aldona iškart pastebėjo neišplautus puodus, pridegusius prie dugno barščius, kortų kaladę, numestą ant stalo, ir megztinio kojo skylę, kurios rytą dar nebuvo. Ji nieko nesakė – tik nusiavė batus, prisegino prijuostę ir pradėjo tvarkytis, tarsi niekur nebuvo išvykusi. Katinas Vasaris atbėgo prie jos kojų ir apsivijo aplink kulkšnis.

Vakare, kaip visada, sėdo prie stalo – arbata, sausainiai, kortos. Petras pralaimėjo tris partijas iš eilės, murmėjo po nosimi, kad su ja ramybės nėra, ir pusiau juokais numetė:

– Gal vėl kur nors nuvažiuotum, pailsėtum?

Aldona tik nusijuokė ir pripylė jam dar arbatos. Ji žinojo tiesą, kurios jis pats sau nesakė balsu: šitas paniuręs senis, kuris keturiasdešimt dvejus metus miega jos pusėje lovos, nė vienos dienos neištvertų vienas – ir jai to net nereikėjo įrodinėti, užteko pažiūrėti, kaip jis, tarsi netyčia, kas penkios minutės pažvelgia į jos rankas, patikrindamas, ar ji tikrai čia, prie stalo, o ne vėl kažkur už devynių kaimų.