Namas be vinių Gėlių gatvėje

Folija dar šilta nuo kišenės, kai Basė Vasiliauskienė padeda ją ant stalo, tarp savęs ir Mindaugo Sabaliausko.

– Žmona rado. Striukėje. – Mindaugas žiūri į maišelį taip, lyg jis galėtų dingti, jei nustotų į jį žiūrėti. – Pasakė, kad jei dar kartą tokį daiktą pamatys, susikraus vaikus ir važiuos pas motiną į Panevėžį. Nejuokavo. Tris naktis miegojo svetainėje.

Basė maišelio neliečia. Tik nustumia puodelį su atvėsusia kava, kad tarp jų liktų daugiau vietos.

– Todėl atėjote? Nes ji miegojo svetainėje?

– Aš čia atėjau, nes… – Mindaugas sukanda dantis, pirštai virpa, kai jis paima tą foliją ir vėl susikiša į kišenę, tarsi gėdytųsi, kad ją apskritai buvo išsitraukęs. – Nes po automobiliu visą dieną taip skauda nugarą, kad vakare negaliu atsitiesti. O šitas veikia iš karto. Degtinė taip greitai neveikia.

– Kiek kartų per dieną?

– Du. Kartais tris.

Basė kažką užrašo kortelėje, nekeldama galvos.

– O tą prekiautoją pažįstate seniai?

– Nuo autobusų stoties. Penkiolika minučių pėsčiomis nuo dirbtuvių. Greičiau nei pas gydytoją.

Šis sakinys kabinete lieka ilgiau, nei turėtų. Basė galvoja apie eilę pas psichiatrą, apie du mėnesius laukimo, bet dabar apie tai nekalba – tai ne paskaita, tai vyras drebančiomis rankomis, kuris ką tik savo gėdos įrodymą vėl paslėpė kišenėje.

– Gerai. Ateisite antradienį.

Mindaugas antradienį neateina. Paskambina trečiadienį, balsas nuvargęs, tarsi nebūtų miegojęs.

– Vakar vėl paėmiau. Kai tik išėjau nuo jūsų. Nežinau, kas su manimi darosi.

– Kur dabar esate?

– Dirbtuvėse. Vienas.

– Pasilikite ten. Aš atvažiuosiu.

Randa jį po pakeltu automobiliu, rankos juodos nuo tepalo, bet dreba taip, kad negali priveržti varžto, kurį laiko jau dešimt minučių. Padeda raktą, atsisėda ant senos padangos, kalba į grindis, ne į ją.

– Ji išsivežė vaikus. Pas motiną. Pasakė, kad grįš, kai nustosiu meluoti. O aš jai šįryt sumelavau, kad einu pas gydytoją, o vietoj to nuvažiavau pas tą tipą prie autobusų stoties. Turėjau su savimi tris šimtus eurų žieminei padangai klientui. Išleidau šimtą dvidešimt.

– Ir kas dabar?

– Nežinau, ką dabar daryti su likusiais kliento pinigais. Nežinau, ką pasakyti žmonai. Nežinau, ar apskritai noriu nustoti, ar tik bijau, kad ji išeis.

Basė atsisėda ant kitos padangos, šalia jo, taip žemai, kad mato rūdis ant dirbtuvių grindų.

– Tai pradėkit nuo to antro. Nuo to, kad bijote.

Jie kalbasi valandą tepalo ir benzino kvape. Basė dabar jam neaiškina statistikos – sako tik, kad pažįsta žmonių, kurie sugrįžo iš blogesnės vietos nei dirbtuvės devintą vakaro su tuščia pinigine. Mindaugas galiausiai paskambina žmonai. Pokalbis trunka tris minutes, jis beveik nieko nesako, tik pabaigoje ištaria: – Ryt atvažiuosiu. Noriu tai sutvarkyti.

Sausis blogesnis nei gruodis. Mindaugas paskambina naktį, girtas, sako, kad vis tiek viską prarado, kad žmona padavė skyrybų dokumentus, kad nėra dėl ko stengtis. Basė lieka su juo telefonu, kol išgirsta, kad jis kažką padėjo ant virtuvės stalviršio – suskambėjo lyg peilis.

– Mindaugai. Pasitraukite nuo to stalo.

– Pasitraukiau.

– Atsisėskite ant grindų.

– Sėdžiu.

Šis skambutis trunka keturiasdešimt minučių ir baigiasi tuo, kad Mindaugas užmiega su telefonu prie ausies, o Basė sėdi savo bute iki antros nakties, kad įsitikintų, jog jis neperskambins dar blogesnės būklės.

Skyrybų galiausiai nebūna. Bet yra susitarimas – žmona duoda jam tris mėnesius, dar vienas rastas maišelis, ir ji išsikraustys visam laikui. Mindaugas šios ribos laikosi taip, tarsi tai būtų linija ant kelio, kurios peržengti negalima jokiu būdu.

Į poliklinikos kabinetą jis ateina kas savaitę, vėliau kas dvi savaites. Vasarį pasako jai, kad pirmą kartą per kelis mėnesius išmiegojo naktį nepabudęs ketvirtą valandą. Kovą atneša dėžutę meduolių nuo žmonos – ne kaip kyšį, o todėl, kad kažkas šiame mieste pagaliau nepaklausė, kodėl jis silpnas, o tik – kas jam skauda.

Po pusmečio Basė jį pamato Maxima parkavimo aikštelėje. Mindaugas krauna maišus į bagažinę, vaikai garsiai ginčijasi dėl vietos priekyje, žmona stovi šalia su vežimėliu ir kažką jam sako, juokdamasi. Jis pakelia ranką jos pusėn – trumpai, be žodžių. Basė atsako tuo pačiu gestu ir grįžta prie savo automobilio, nes poliklinikoje Gėlių gatvėje jau laukia kažkas, kam viskas tik prasideda – su maišeliu striukės kišenėje, kurio dar niekas nerado.