Sena kuprinė iš Panevėžio turgaus

Man šešiasdešimt trys, ir kai anūkė parodė man savo naują kuprinę su ratukais ir šviesa, kuri žybsi kiekvieną žingsnį, aš tik nusijuokiau ir pasakiau: mano laikais tokios prabangos nebuvo. Ji paklausė, kokia buvo mano. Aš papasakojau, o ji žiūrėjo į mane taip, lyg kalbėčiau apie kitą planetą.

Aš užaugau Panevėžyje, name be karšto vandens, su tėvu, kuris dirbo remonto dirbtuvėje, ir mama, siuvėja iš namų. Mano kuprinė buvo dirbtinės odos, ruda, su viena sagtimi, kuri amžinai lūžinėjo — mama ją siūlais susiūdavo iš naujo kiekvieną rudenį. Pirkta buvo turguje prie autobusų stoties, iš moters, kuri prekiavo iš lagamino. Kainavo tiek, kiek tėtis uždirbdavo per pusdienį. Tai buvo vienintelė mano kuprinė nuo antros iki septintos klasės.

Vadovėlius gaudavome iš mokyklos bibliotekos, jau naudotus, su svetimais vardais, prirašytais pirmame puslapyje, kartais su ištrintomis pastabomis pieštuku paraštėse. Aš mokiausi iš knygos, kurioje buvo dar trijų mokinių, buvusių prieš mane, pastabos. Vienas jų braižė mažus laivelius paraštėse prie geometrijos uždavinių. Iki šiol prisimenu tuos laivelius geriau nei pačias formules.

Mūsų klasės auklėtoja buvo Nijolė Vaitkuvienė — moteris, kuri mokė mus viską: lietuvių kalbą, matematiką, gamtos mokslus, o žiemą dar ir kaip apsivilkti, kad neperšaltume, nes mokykloje šildymas veikdavo nestabiliai. Ji netikrindavo, ar ranka tvarkinga, tikrindavo, ar tvarkingi darbai. Bet kai vieną kartą pamačiau, kaip ji savo pinigais perka batus vienam berniukui iš mūsų klasės, kurio tėvai gėrė, supratau, kad mokykla yra kažkas daugiau nei sąsiuviniai.

Anūkė manęs paklausė, ar man buvo liūdna, kad neturėjau to, ką dabar turi vaikai. Atsakiau ne iš karto. Prisiminiau, kaip per pertraukas dalindavomės viena obuolio puse per keturis, kaip vasarą visa gatvė žaisdavome gumą iki sutemos, kaip tėtis parsivesdavo mane iš mokyklos dviračiu, jei lydavo lietus. Neturėjome daug, bet turėjome vieni kitus, ir tas jausmas, kad esi reikalingas, buvo tvirtesnis už bet kokią kuprinę su ratukais.

Šitą istoriją prisiminiau ne todėl, kad norėčiau grįžti atgal — grįžti nenorėčiau, tie laikai buvo sunkūs, ir aš žinau, kiek kartų mama verkė virtuvėje, skaičiuodama, ar užteks pinigų iki algos. Prisiminiau todėl, kad po tos akimirkos su anūke supratau vieną dalyką apie savo dukrą — ji, mano vaikas, dabar elgiasi su savo vaikais lygiai taip, kaip aš niekada neišdrįsau su ja.

Mano dukra Rasa dešimt metų dirbo buhaltere vienoje statybos firmoje Panevėžyje. Prieš trejus metus jos vyras Mindaugas paliko šeimą — persikėlė gyventi pas kitą moterį į Kauną, o firmą, kurią jie kartu buvo įkūrę, perrašė sau. Rasa liko su dviem vaikais ir butu, kurį reikėjo išsimokėti dar aštuonerius metus. Aš tuo metu jai padėjau, kaip galėjau — davė pinigų, sėdėdavau su vaikais, kai ji dirbo antrą darbą svetur valyti biurus vakarais.

Praėjusią savaitę Rasa man paskambino ir pasakė, kad Mindaugas atvažiavo iš Kauno ir pareikalavo dalies iš buto — sakė, kad jis irgi prisidėjo prie paskolos, kol dar gyveno kartu, ir dabar, kai firma, kurią jis pasiėmė, pradėjo generuoti pelną, jis nori „susigrąžinti savo dalį" iš buto pardavimo. Atvažiavo ne vienas — su advokatu, su popieriais, atsisėdo prie virtuvės stalo, tarsi būtų pas save.

Aš nuvažiavau pas Rasą tą pačią dieną. Radau ją sėdinčią prie to paties stalo, prieš ją gulėjo aplankalas su buto kredito sutartimi ir sąskaitų išrašais už paskutinius aštuonerius metus — ji pati buvo mokėjusi kiekvieną mėnesio įmoką be jo pagalbos nuo tos dienos, kai jis išvažiavo. Mindaugas sėdėjo priešais, dėvėjo naują striukę, kurios anksčiau niekada nebuvome matę, ir kalbėjo apie „teisingą dalybą".

Rasa paėmė aplankalą, atsivertė paskutinį puslapį, kuriame buvo suvestinė — visos įmokos, sumokėtos vien iš jos algos, iš viso keturiasdešimt septyni tūkstančiai eurų per aštuonerius metus. Ji padėjo tą lapą priešais jį ant stalo ir pasakė, kad nuo šiol butas registruotas tik jos vardu — ji tai sutvarkė notaro biure dar prieš pusmetį, kai baigėsi kredito sutarties peržiūra ir bankas leido perrašyti paskolą į vieną savininką, atsižvelgdamas į tai, kad įmokas mokėjo tik ji. Mindaugo parašo tam nereikėjo, nes jis nebuvo sumokėjęs nė vieno cento po išvykimo.

Jis pradėjo kelti balsą, minėjo advokatą, minėjo teismą. Rasa neatsakinėjo į jo argumentus — ji tik parodė antrą dokumentą, notaro patvirtintą pažymą apie nuosavybės pakeitimą, su data ir antspaudu. Paskui atsistojo, atidarė virtuvės duris ir pasakė, kad jam metas išeiti, nes vaikai už dvidešimt minučių grįš iš mokyklos ir ji nenori, kad jie matytų tėvą, kuris ateina reikalauti to, ko nemokėjo.

Advokatas su juo dar pamėgino kažką sakyti apie bendrą turtą santuokoje, bet Rasa jam parodė ir skyrybų sprendimą, kuriame turto padalijimas buvo aiškiai aptartas — Mindaugas pats tada pasirinko atsisakyti dalies bute mainais už firmą. Dabar jis norėjo abiejų.

Jis išėjo. Automobilis, kuriuo atvažiavo, buvo naujas, vokiškas, blizgantis prie namo, kuriame jo vaikai vis dar miega dviese viename kambaryje.

Kai papasakojau šitą istoriją anūkei, ji paklausė, ar jos mamai buvo baisu. Atsakiau, kad tikriausiai buvo, bet baimė nesutrukdė jai atidaryti tos aplankalo su dokumentais tinkamu momentu. Anūkė patylėjo, paskui paėmė savo šviečiančią kuprinę, apkabino ją per petį ir paklausė, ar aš ją išmokysiu susiūti sagtį, jei kada nors lūš.