Kelias savaites po vakarienės negalėjau grįžti į rūmus.

Kelias savaites po vakarienės negalėjau grįžti į rūmus.

Nors stalai jau buvo išnešti, o darbininkai ruošė sales mokymosi centrui, vos įžengusi vis dar girdėdavau Kristinos balsą ir matydavau Mantą, sėdintį nuleistomis akimis.

Tamsiai žalią suknelę nunešiau siuvėjai.

Ji pasiūlė petį sutvarkyti taip, kad plyšimo visai nesimatytų.

— Atrodys kaip nauja, — pažadėjo.

— Nenoriu, kad atrodytų, jog nieko neįvyko.

Paprašiau siūlę palikti matomą. Ji sutvirtino audinį sidabriniu siūlu. Randas liko, bet suknelė tapo tvirtesnė nei anksčiau.

Mantas tuo metu rašė beveik kasdien.

Iš pradžių atsiprašinėjo. Vėliau aiškino, kad jo šeimoje prieštarauti Kristinai reiškė būti atstumtam, netekti vietos įmonėje ir tapti „nedėkingu sūnumi“.

Viename laiške jis parašė:

„Nesitikėjau, kad mama nueis taip toli.“

Atsakiau tik kartą:

„Tau nereikėjo žinoti iš anksto. Pakako pamatyti, kas vyksta.“

Po to jis nutilo.

Mokymosi centras rūmuose augo greitai. Didžiojoje salėje atsirado ilgi stalai, kompiuteriai ir knygų lentynos. Viršutiniuose kambariuose įrengėme vietas jaunuoliams iš mažų miestų, kurie negalėjo kasdien važinėti į Vilnių.

Tėvas pasiūlė man vadovauti centrui.

— Nenoriu pareigų vien todėl, kad esu tavo dukra.

Jonas linktelėjo.

— Todėl ir bus atviras konkursas.

Aš likau mokytoja ir sutikau koordinuoti tik savaitgalio programas.

Tėvas mane gynė ne tam, kad padarytų priklausomą nuo savo galios. Jis norėjo, kad pati mokėčiau stovėti, kai jo nėra šalia.

Pirmąją centro savaitę atvyko šešiolikmetė mergina iš mažo miestelio. Ji nedrąsiai stovėjo prie durų su sena kuprine.

— Ar čia tikrai galima mokytis nemokamai?

— Taip.

— O jeigu mano tėvai nieko nepažįsta?

— Tada tu čia tokia pati kaip visi kiti.

Ji apsidairė po salę.

— Niekada nebuvau rūmuose.

— Rūmai netampa vertingesni nuo žmonių, kurių neįleidžia. Jie tampa vertingi nuo durų, kurias atveria.

Tą vakarą pirmą kartą į salę pažvelgiau ne kaip į vietą, kur buvau pažeminta.

Po kelių mėnesių Mantas atėjo į centrą.

Jis laukė koridoriuje su aplanku rankose.

— Neatėjau prašyti, kad grį