Connect with us

LT

Aš — Rūtos vyras. Šitą istoriją seniai turėjau papasakoti savaip.

Published

on

Sausis, dvidešimt vieni laipsniai šalčio, mūsų dviejų kambarių butas Fabijoniškėse, penktame aukšte be lifto. Radiatorius švilpia, kaip visada, kai šildymo sezonas įsibėgėja, o kaimynas apačioje vėl daužo baldus per savo naują virtuvę. Aš tada dirbau kurjeriu — vežiojau siuntas per visą Vilnių dviračiu, vėliau elektriniu motoroleriu, kol koją susilaužiau ant apledėjusio Ozo gatvės posūkio. Trys mėnesiai gipse. Tada ir prasidėjo.

Rūta dirba vaistinėje prie „Akropolio“, budi per pamainas, grįžta pavargusi, o aš — tas, kuris negali nueiti nusipirkti duonos be ramentų. Uošvė, Aldona Petrauskienė, atvažiuodavo kiekvieną trečiadienį iš Panevėžio autobusu, atsiveždavo dešrą, sūrį ir savo požiūrį į tai, koks aš vyras. Nė karto nepasakė tiesiai. Bet aš girdėjau, kaip ji virtuvėje šnabždasi su dukra: „tu dirbi, o jis guli“. Kartą palikau ant stalo sąskaitą už komunalinius — dvi dešimtys aštuoni eurai už vandenį — o ji pažiūrėjo į ją taip, lyg aš būčiau parašęs sau atlyginimo lapelį.

Man tada atrodė — teisingai. Aš tikrai negalėjau užsidirbti. Bet niekas neklausė, kaip aš jaučiuosi, sėdėdamas keturiasdešimt dienų ant sofos, žiūrėdamas į lubas, kol koja gyja. Skaudėjo ne kaulas — skaudėjo tai, kad tapau namų daiktu, apie kurį kalbama trečiuoju asmeniu.

Vieną vakarą, kai jau galėjau vaikščioti su lazda, nuėjau į garažų bendriją Justiniškėse, kur laikiau senelio „Moskvič“ — nesureguliuotą, surūdijusį, bet savo. Sėdėjau ten valandą, tik su šuniu, kuris ten visada sukiodavosi tarp garažų ir kurį visi vadino Rudžiu, nors jis niekam nepriklausė. Įdaviau jam pusę savo sumuštinio. Tada supratau — man reikia ne to, kad kažkas manimi pasirūpintų. Man reikia darbo, kurį galėčiau daryti pats, savo rankomis, be nuolatinio teisinimosi.

Grįžau namo ir pasakiau Rūtai: noriu mokytis elektriko. Kursai prie „Danske“ banko, šeši mėnesiai, vakarais. Ji patylėjo, tada nusišypsojo pirmą kartą per tas savaites taip, kad matėsi — ne iš mandagumo. Aldona, sužinojusi, pasakė: „Na, pažiūrėsim“. Tik tiek.

Baigiau kursus per keturis mėnesius vietoj šešių — nes neturėjau ko veikti be to. Pirmas užsakymas — kaimynės Danguolės skalbyklė, kuri gedo kas savaitę. Antrasis — visas laiptinės elektros skydas, kurį namo administratorius seniai norėjo pakeisti, bet niekas nesiėmė. Trečias mėnuo — jau turėjau savo sąrašą klientų, parašytą ranka bloknote, kurį nešiojausi kišenėje kaip kažkokį dokumentą.

Uošvė atvažiavo pavasarį, kai jau vaikščiojau be lazdos. Atsivežė, kaip visada, dešrą. Sėdėjome prie stalo, ji žiūrėjo, kaip skaičiuoju sąskaitas — vienam klientui už skydo remontą šimtas dvidešimt eurų, kitam — trisdešimt penki už rozetės pakeitimą. Ji ilgai tylėjo, tada pasakė: „Aš maniau, tu niekada nesikelsi“. Nepasakė atsiprašau. Bet ir daugiau nešnabždėjosi su dukra virtuvėje, kai manė, kad negirdžiu.

Praėjo pusantrų metų. Dabar turiu savo individualią veiklą, oficialiai įregistruotą, ir du nuolatinius klientus — daugiabučių bendrijas, kurioms tvarkau elektros ūkį. Uždirbu daugiau nei Rūta vaistinėje, bet apie tai namie nekalbame skaičiais — tiesiog abu mokame nuomą už garažą, kur dabar laikau įrankius, o ne senelio automobilį.

Prieš mėnesį Aldona vėl atvažiavo, jau nebe tikrindama, o tiesiog aplankyti. Atsinešė ne dešrą — atsinešė voką su dviem šimtais eurų, sakė, tegul būna „ant nelaimės atvejo“, kaip ji sako. Aš vokelio nepaėmiau. Padėjau jį ant spintelės prie durų ir pasakiau: „Aldona, dabar aš tvarkausi pats. Jeigu norit padėti — ateikit tiesiog į svečius, be voko“.

Ji pažiūrėjo į mane ilgai, tada linktelėjo ir vokelį pasiėmė atgal. Kitą savaitę atsiuntė žinutę Rūtai: „Ar jam reikia elektros medžiagų sandėliui įrengti? Žinau vieną vyrą Panevėžyje, parduoda pigiau“. Tai buvo pirmas kartas, kai ji manimi pasirūpino ne kaip našta, o kaip žmogumi, su kuriuo galima tartis.

Aš tą kontaktą pasiėmiau. Nuvažiavau, nusipirkau kabelių ir skydų už tris šimtus eurų mažiau, nei būčiau sumokėjęs Vilniuje. Grįžęs uždėjau naują lentyną garaže, kur dabar tvarkingai suguldyti visi įrankiai — kiekvienas savo vietoje, pažymėtas markeriu ant lentos. Rudis, tas pats garažų šuo, dabar guli prie durų, kol dirbu, ir laukia, kol vėl atsineš man sumuštinį.

Click to comment

Leave a Reply

Ваша e-mail адреса не оприлюднюватиметься. Обов’язкові поля позначені *

15 + 10 =

Також цікаво:

PL32 хвилини ago

Kwiaciarnia na Grunwaldzkiej, gdzie odbierałam bukiet na trzydzieste urodziny

Pracuję w kwiaciarni na Grunwaldzkiej we Wrocławiu od jedenastu lat i myślałam, że wszystko już widziałam – wesela, pogrzeby, przeprosiny...

PL33 хвилини ago

Nie mieliśmy ich rozdzielać

Miałam formularz ze schroniska przy Marywilskiej złożony w torebce od tygodnia, kiedy wreszcie zebrałam się na tę wizytę. Adoptowałam Rexa,...

PL47 хвилин ago

Chłopiec z kosza pod plebanią w Lipnicy

Nazywam się Marek Sowiński i mam czterdzieści dwa lata. Piszę to, bo ksiądz Antoni już nie żyje, a ja przez...

PL1 годину ago

Warsztat, który zniknął w środę

Nazywam się Tomasz Wardęga, mam pięćdziesiąt jeden lat i przez dwadzieścia trzy lata prowadziłem warsztat lakierniczy przy Grójeckiej w Warszawie....

UA1 годину ago

Хвіртка у двір

Мене звати Тарас, мені сорок два, і я той самий зять, через якого теща Оксана Іванівна вже три роки не...

UA1 годину ago

Тиша під Славутичем

Зять розповідає: Мене звати Артем Вихованець, мені сорок два, я маркшейдер на шахті «Прогрес» біля Новогродівки. Донецька область, жовтень дві...

UA1 годину ago

Ключі від маминої квартири

— Не прикидайся, ніби нічого не розумієш! — Валентина Сергіївна впустила теку з паперами на журнальний столик так, що дзенькнула...

DE2 години ago

Mama fehlt mir jeden Tag, seit dem 14. März

Ich heiße Jonas Brenner, ich bin dreiundvierzig, wohne in Freiburg, und ich rede noch immer mit meiner Mutter. Nicht laut,...

ВСІ ПРАВА НА МАТЕРІАЛИ РОЗМІЩЕНІ НА САЙТІ ІЗ ПОСИЛАННЯМ НА ЗОВНІШНІ ДЖЕРЕЛА НАЛЕЖАТЬ ЇХНІМ АВТОРАМ.