Servitutas Alytaus vieškelyje

Aš esu Rimantas Balčius, keturiasdešimt septynerių, dirbu greitosios pagalbos vairuotoju Alytuje jau šešiolika metų. Tą naktį, rugsėjo devynioliktą, mane iškvietė ne dėl žmogaus — dėl gyvulio ant kelio. Skambino kaimo moteris, sakė, kad ties Simno kryžkele stovi kažkoks padaras, ir mašinos stabdo, ir bijo, kad kas nors į jį atsitrenks.

Aš pagalvojau, šernas. Arba stirna, kuri pametė galvą nuo žibintų šviesos. Bet kai privažiavau, prožektoriai apšvietė kažką, ko Dzūkijoje niekada nebūčiau tikėjęsis pamatyti — juodai baltais dryžiais gyvulį, mažą, klupinėjantį, su nuluptu keliu ir purvu ant šono.

Zuigras. Taip aš jį pavadinau vėliau, kai jau žinojau, kad jis turės vardą. Bet tada, stovėdamas su avarine liemene ant asfalto, aš tik mačiau, kad gyvulys atsitraukia nuo manęs ir vėl grįžta, ratu, per du metrus pirmyn ir atgal, lyg ieškotų kažko, ko nebėra.

Paskambinau į Vilniaus zoologijos sodą, ten pasakė, kad prieš savaitę pabėgo jaunas zebras iš keliaujančio cirko, kuris stovėjo Alytaus turgaus aikštėje. Cirkas jau išvažiavo į Kauną, palikęs tik skelbimą policijos komisariate ir pažadą, kad "susisieks". Niekas nesusisiekė.

Aš turėjau savo reikalų su gyvuliu — dirbau greitosios vairuotoju, ne veterinaru, ir mano pamaina baigėsi po keturių valandų. Bet negalėjau tiesiog palikti to padaro ant kelio, kur jį pervažiuotų pirmas naktinis vilkikas iš Lenkijos pusės. Taip jau esu sudėtas — mano buvusi žmona sakydavo, kad aš dažniau gelbstu svetimus reikalus nei tvarkau savus.

Paskambinau kaimynui Algirdui, kuris turi ūkį už Miroslavo, dvidešimt keturis hektarus ir tuščią tvartą po to, kai pernai parduota karvių banda. Algirdas atvažiavo su priekaba per keturiasdešimt minučių, mieguistas, su striuke ant pižamos, ir mes du valandas viliojome tą zebriuką morkomis iš mano mašinos daiktadėžės, kol jis įlipo į priekabą.

Tvarte kvepėjo šienu ir senu mėšlu, kurio niekas per metus taip ir neišvežė. Algirdo žmona Danutė atnešė antklodę ir sakė, kad gyvulys turi vardą turėti, ne šiaip "tas zebras". Pavadinom Zuigru, nes jis zvimbė nosimi keistai, kai ėdė.

Po savaitės atvažiavo moteris iš cirko, prisistatė kaip Jelena, sakė, kad ji dresuotoja ir kad zebras — jos, kad jis vertas šešių tūkstančių eurų ir kad ji nori jį atsiimti. Aš stovėjau prie tvarto vartų, kibiras su avižomis įsirėžė man į delną, ir žiūrėjau į tą moterį, kuri per dvi savaites nė karto neatvažiavo pasiimti savo gyvulio, kol jis nebuvo pridarytas naujienose vietiniame portale.

— Jis mūsų turtas, — pasakė ji. — Registruotas, su dokumentais.

Aš paklausiau, kodėl per keturiolika dienų niekas iš cirko nepaskambino, nors policijai buvo palikti kontaktai. Ji pasakė, kad turėjo "logistikos problemų". Aš nutylėjau, kad Algirdas per tas keturiolika dienų išleido apie du šimtus eurų pašarui ir veterinarui, kuris sutvarkė zebro kelio žaizdą.

Jelena atsivežė advokatą iš Kauno, jaunas vyras su portfeliu, kalbėjo apie nuosavybės teisę ir gyvūno pirkimo dokumentus iš Ukrainos cirko tiekėjo. Algirdas neturėjo pinigų advokatui, bet turėjo kažką kito — VĮ Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos aktą, kurį veterinaras surašė antrą dieną po gyvulio atradimo, kur buvo užfiksuota, kad zebras buvo blogos fizinės būklės, nualintas, be higienos priežiūros požymių.

Aš tą aktą laikiau savo greitosios pagalbos automobilio daiktadėžėje visą tą laiką, nes intuityviai jaučiau, kad jo prireiks. Nuvežiau kopiją į Alytaus rajono savivaldybę, į Aplinkos apsaugos skyrių, ir uždaviau vieną klausimą: ar cirkas turėjo leidimą laikyti egzotinį gyvūną Alytuje apskritai.

Paaiškėjo, kad neturėjo. Cirko trupė dirbo be tinkamo leidimo laikyti laukinius gyvūnus, o zebro pabėgimas buvo užfiksuotas kaip pareigūnų aplaidumo atvejas — jie net nebuvo pranešę Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai per įstatymo numatytą terminą.

Praėjus mėnesiui po to, kai zebras atsidūrė Algirdo tvarte, buvo sušauktas posėdis savivaldybėje. Jelena atsisėdo vienoje stalo pusėje su savo advokatu, Algirdas su manimi kitoje, o priešais — veterinarijos tarnybos atstovė, moteris pavarde Vaitkuvienė, kuri per visą posėdį vartė tą patį aktą, kurį aš buvau atvežęs.

— Gyvūnas šešiolika dienų buvo be priežiūros keliaujant, — pasakė Vaitkuvienė. — Radimo vietoje užfiksuota trauma, nualinimas. Laikymo leidimo Alytaus rajone cirkas neturėjo. Aš siūlau perduoti gyvūną globai ūkiui, kuris jį faktiškai išgelbėjo ir prižiūrėjo, kol nuosavybės klausimas nagrinėjamas teisme.

Jelenos advokatas bandė prieštarauti, kalbėjo apie turtinę žalą, bet Vaitkuvienė buvo tvirtas žmogus, kurio balsas nedrebėjo nė karto — ji tiesiog uždėjo ant stalo antrą dokumentą, kuriame buvo surašyta, kiek baudų cirko organizacija jau turėjo kitose savivaldybėse per pastaruosius trejus metus už panašius pažeidimus. Jelena paėmė tą lapą, permetė akimis ir padėjo atgal ant stalo, nieko nebesakydama.

Praėjus dar dviem mėnesiams teismas priėmė sprendimą — laikinoji globa lieka Algirdo ūkyje, kol nuosavybės teisė bus galutinai išspręsta, o cirko organizacijai skirta bauda už gyvūnų laikymo tvarkos pažeidimą.

Aš dabar retai užsuku pas Algirdą, gal kartą per mėnesį, kai turiu laisvą dieną nuo pamainų. Zuigras jau nebebijo artintis prie tvarto vartų, valgo morkas tiesiai iš delno, o Danutė sako, kad jis atpažįsta mano automobilio variklio garsą iš toli ir pradeda žvengti dar prieš man išlipant. Algirdo tuščias tvartas dabar nebe tuščias, ir aš, važiuodamas pro Miroslavo kryžkelę į iškvietimus, kiekvieną kartą pažiūriu į tą lauką, kur dryžuotas gyvulys ganosi šalia dviejų senų arklių, kuriuos Algirdas irgi kažkada buvo priglaudęs.