Kaimynė Zita man kartą pasakė: „Tu, Motiejau, gyveni taip, lyg būtum kažkam skolingas visą gyvenimą." Aš tada nusijuokiau. O dabar, po tiek metų, galvoju — gal...
Vytautas Šimkus dvidešimt septynerius metus dirbo santechniku, ir per tuos metus išmoko vieną dalyką: vamzdis trūksta ten, kur niekas nesitiki. Su žmonėmis, pasirodo, tas pats. Jo...
2007 metais Rasai Petraitytei buvo dvidešimt treji, ir ji dirbo praktikante Vilniaus miesto savivaldybės spaudos skyriuje. Paprasta mergina iš Fabijoniškių, slaugytojos duktė, ką tik baigusi žurnalistikos...
Lapkričio pabaiga, statybų aikštelė prie Kauno–Vilniaus greitkelio. Aš dirbu ekskavatoriaus operatoriumi jau vienuolika metų, ir tą rytą buvau tas, kas pirmas išgirdo. Ne todėl, kad esu...
Aš – Tomas Eigirdas, trisdešimt septynerių, dirbu logistikos vadovu vienoje transporto įmonėje Klaipėdoje. Ir aš tas žmogus, kuris tris savaites gyveno svetimame name, manydamas, kad jis...
Turėjau užsukti į prieglaudą Panevėžyje vos dešimčiai minučių. Nuvežti du maišus sauso maisto, paspausti ranką Rimai, prieglaudos vedėjai, ir grįžti prie savo penktadienio popietės. Variklio net...
Aš esu Rimantas Balčius, keturiasdešimt septynerių, dirbu greitosios pagalbos vairuotoju Alytuje jau šešiolika metų. Tą naktį, rugsėjo devynioliktą, mane iškvietė ne dėl žmogaus — dėl gyvulio...
Rugsėjo pradžioje, kai lapai Šeimyniškėlių parke dar buvo žali, bet oras jau kvepėjo šalčiu, mūsų šuo Vėjas numirė. Tryliką metų jis miegojo prie mano dukters lovos,...
Antradienio vakaras, lauke lyja pirmasis rudens lietus, o daugiabutyje Žirmūnuose vėl bilda šildymo vamzdžiai, kaip kasmet, kai juos įjungia. Sėdžiu ant lovos krašto su telefonu rankoje...
Kai mama gulėjo Santaros klinikų palatoje ir jau vos kalbėjo, ji suspaudė man ranką ir pasakė: „Pažadėk, kad Aurelija nebus viena." Buvome keturi vaikai, susirinkę aplink...
Pracuję w kwiaciarni na Grunwaldzkiej we Wrocławiu od jedenastu lat i myślałam, że wszystko już widziałam – wesela, pogrzeby, przeprosiny...
Miałam formularz ze schroniska przy Marywilskiej złożony w torebce od tygodnia, kiedy wreszcie zebrałam się na tę wizytę. Adoptowałam Rexa,...
Nazywam się Marek Sowiński i mam czterdzieści dwa lata. Piszę to, bo ksiądz Antoni już nie żyje, a ja przez...
Nazywam się Tomasz Wardęga, mam pięćdziesiąt jeden lat i przez dwadzieścia trzy lata prowadziłem warsztat lakierniczy przy Grójeckiej w Warszawie....
Мене звати Тарас, мені сорок два, і я той самий зять, через якого теща Оксана Іванівна вже три роки не...
Зять розповідає: Мене звати Артем Вихованець, мені сорок два, я маркшейдер на шахті «Прогрес» біля Новогродівки. Донецька область, жовтень дві...
— Не прикидайся, ніби нічого не розумієш! — Валентина Сергіївна впустила теку з паперами на журнальний столик так, що дзенькнула...
Ich heiße Jonas Brenner, ich bin dreiundvierzig, wohne in Freiburg, und ich rede noch immer mit meiner Mutter. Nicht laut,...
Я двадцять три роки працюю дезінфектором у притулку на околиці Житомира, у Корбутівці, і думала, що мене вже нічим не...
Ich heiße Jonas Wentzel, bin vierundvierzig, wohne in Rostock und habe elf Jahre lang die Schifffahrtsagentur meines Schwiegervaters mitgeführt, ohne...